Po pusmečio kančių su labai prastais kraujo tyrimų rezultatais atsidūriau Santariškių klinikų priėmimo skyriuje. Tuokart jau sunkiai galėjau vaikščioti. Laimei, buvo pats vidurvasaris, nereikėjo autis batų, užteko įsispirti į paplūdimio šlepetes. Nors uždegimo rodikliai buvo grėsmingi gyvybei, Reumatologijos skyriaus medikai paaiškino, jog skyriuje vietų nėra ir buvo beužtrenkiantys duris man prieš nosį.
Tačiau, laimei, mane atlydėjusi teta susivokė įbrukti gydytojai į kišenę stambią kupiūrą. Jau po kelių minučių lova stebuklingai atsirado. Kiek lengviau atsikvėpiau – pagaliau aš sužinosiu, kas man yra ir galbūt imsiu sveikti. Niekam nelinkėčiau patirti to, ką tuomet išgyvenau. Jaučiau, kad man blogėja, jėgos silpsta, o medikai žiūri į akis ir tikina, kad viskas gerai, suprask, be reikalo gaišini jų brangų laiką.
Visi mes būnam pavargę, suirzę, pikti ant valdžios, netikusio sutuoktinio, niekšo darbdavio, bet kuo kaltas eilinis pacientas, kuriuo pasirūpinti yra kiekvieno gydytoja pareiga? Iš kur ta neapykanta žmogui?
Nors tuomet patekau į geriausiais laikomų šalies reumatologų profesorių rankas, į mano ligos simptomus pažiūrėta labai formaliai, niekas nesivargino iki galo ištirti ir išsiaiškinti, kodėl jaunas žmogus, turintis mokytis, dirbti, skubėti per gyvenimą bėgte, negali pasijudinti iš lovos? Matyt, per daug tyrimų reikėjo atlikti, per brangu visa tai...
Taigi išbuvusi man priklausančią savaitę ligoninėje, be jokių paaiškinimų ir patarimų, buvau išsiųsta namo, kiek tvirčiau stovinti ant kojų, su didelėmis hormoninių vaistų dozėmis nuslopinus uždegimą ir skausmą.
Rašau ne tam, kad eilinį kartą aprėkčiau netikusius mūsų šalies medikus, ne. Laimei, yra ir kita medalio pusė, šviesesnė ir geresnė, nors, deja, kur kas rečiau matoma.
Po ketverių metų kančių ir nežinomybės, susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, atvykau į Klaipėdą. Netrukus pradėjau gydytis Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Kai eilinį kartą čia patekau dėl pablogėjusios savijautos, pajutau tikrą rūpestį, ir be jokių pakišų ar dovanėlių. Čia dirbantys reumatologai susiprato atlikti magnetinio rezonanso tyrimą ir patvirtinti įtarimus.
Tyrimas parodė, kad sergu lėtiniu stuburo slankstelių uždegimu, dar vadinama Bechterevo liga. Nors sužinojau, kad liga nepagydoma, bet man nepaprastai palengvėjo, bent jau supratau, kad dar nemirsiu, bent žinojau, nuo ko gydytis ir kaip gyventi toliau.
Tik viena lieka neaišku: kam iš tikrųjų skirta milijonus kainuojanti ir visose didžiausiose ligoninėse stovinti pažangiausia diagnostikos įranga? Visos ligoninės dėl tų milijonų draskosi, o kai eiliniam ligoniui prireikia elementaraus tyrimo, staiga paaiškėja, kad tai pernelyg sudėtinga užduotis. Juk vien trijose Klaipėdos ligoninėse yra po galingą magnetinio rezonanso aparatą, dar daugiau jų Kaune ir Vilniuje. Kam tarnauja kiekvieno ministro vis tobulinama šalies sveikatos priežiūros sistema? Turbūt geresniems žmonėms, nei esame mes.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
