Deja, viskas buvo ne taip, kaip tikėjomės mes. Operacija truko beveik aštuonias valandas, po jos mama atsibudo reanimacijos skyriuje, prijungta prie įvairiausių aparatų, su vamzdeliais burnoje ir nosyje. Niekas nieko nekomentavo ir neaiškino, tiesiog išgirdome, kad operacija buvo sudėtingesnė, nei tikėtasi, ir tiek...
Sveikimo procesas taip pat buvo sudėtingesnis, nei buvo pasakojama prieš operaciją. Mama ilga laiką tiesiog gulėjo lovoje prižiūrima slaugių, nejautė kojų, negalėjo atsistoti, turėjo problemų šlapinantis. Mano mama – dar jauna moteris. Kai atliko šią operaciją, mano broliui tebuvo vos septyneri.
Galiausiai ant kojų mama atsistojo, bet metus ji labiau priminė lėtai su lazdele krypuojančią močiutę, vis dar tebenešiojančią sauskelnes.
Mano mamytė yra kovotoja, ir septynmetis pagrandukas, manau, yra didelė motyvacija sveikti, todėl ji tikrai negulėjo lovoje. Kaip ir buvo rekomenduota, ji kasryt darė mankštas, be to, pradėjo lankyti baseiną. Bet pagerėjimo nesijautė, atvirkščiai – skausmai, nugaros tempimas, kojų tirpimas neleido gyventi visaverčio gyvenimo.
Toliau – apsilankymas pas šeimos gydytoją, vėliau pas neurologą. Ir galutinė išvada – reikalinga dar viena operacija, vėl tokia, kaip anksčiau buvusi (tik dabar reikia sutvirtinti dar daugiau slankstelių). Tai buvo šokas visiems, ypač mamai. Ji bijojo, kad po šios operacijos gali išvis likti prikaustyta prie vežimėlio ar netgi visai nepabusti po narkozės.
Esame iš nedidelio miestelio, todėl pasiūliau mamai dar kartą pasikonsultuoti su kito (didesnio) miesto neurologu ar neurochirurgu. Na, kaip sakoma, dėl šventos ramybės. Prisėdau prie interneto, pasidomėjau, ką rekomenduoja tokių problemų turintys žmonės, paskaitinėjau forumus, ir nusprendėme pasikonsultuoti su vienu Kauno neurochirurgu, tituluojamu geriausiu Lietuvoje ir net už jos ribų.
Štai čia ir išgirdome diagnozę, dėl kurios jau kelinta para mama negali užmigti ir dėl kurios viduje taip verda pyktis. Kaip žinote, gydytojai ligas jūsų kortelėse, kituose dokumentuose, receptuose ar siuntimuose pas kitus gydytojus rašo ne žodžiais. Rašo ligų pavadinimais, kažkokiais skaičiais, raidėmis, na, tik gydytojams suprantamais šifrais.
Į Kauną mama nusivežė daugybę stuburo nuotraukų, darytų prieš ir po operacijos, diskelių su magnetinio rezonanso tomografijomis, aprašus iš operavusio gydytojo.
Ir paaiškėjo, kad po tais skaičiukais ir raidelėmis slėpėsi žinia, jog mama per operaciją patyrė didelį vidinį kraujavimą, kad jai nukraujavus buvo perpiltas kraujas, kad jokių metalinių plokštelių ir varžtelių, sutvirtinančių stuburą, nėra ir nebuvo, yra tik kažkoks implantas, panašus į siūlą (kalbu paprastais žodžiais, taip, kaip pasakojo gydytojas).
Beje, kita operacija, gydytojo manymu, tikrai galėtų tik pabloginti jau ir taip blogą padėtį, ir joks gydytojas neapsiimtų to daryti.
Pažįstami ir artimieji siūlo netylėti, ieškoti teisybės, kreiptis į advokatus, bet kažin ar mamai pakaktų sveikatos, kurios ir taip jau nebėra, ir pinigų ieškoti tos teisybės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
