Po to straipsnio lrytas.lt galvoje sukosi vienas vienintelis klausimas: kodėl mūsų valstybė taip nemyli savo žmonių?
Tą tvirtinti galiu drąsiai. Prieš keletą mėnesių išgirdau diagnozę – kiaušidžių vėžys.
Esu 42 metų moteris, gyvenusi sveiką gyvenimo būdą, turinti didesnį nei 16 metų vadovaujamo darbo stažą, dorai ir sąžiningai mokėjusi mokesčius valstybei ir niekada nesirgusi. Auginu 10 metų dukrą, kurią prieš dešimt metų įvaikinau.
Šį kartą būsiu pragmatiška ir paskaičiuosiu: sveikatos draudimo įmokų sumokėjau maždaug 75 tūkst. litų. Nepasinaudojau nė vienu litu, nepaisant to, kad mūsų dukra surado šeimą, o mes tapome laimingais tėvais įsivaikindami vienų metų vaiką, valstybei sutaupėme apie 410 tūkst. Lt, kurie būtų išleisti jį išlaikant globos namuose, kitų pašalpų neskaičiuojant.
Visada buvau viena iš tų naivių optimisčių, kuri tikėjo, kad Lietuvoje gyventi gera, ir niekada neplanavau iš čia išvykti. Deja, teko skaudžiai nusileisti ant žemės...
Sužinojusiu diagnozę, ištvėrusi sudėtingą ir ilgą operaciją, pradėjusi domėtis tolimesniu gydymu, supratau, kad šiai valstybei tokių kaip aš nereikia, kad gydymas, kurį gauna moterys JAV, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos ir kitose valstybėse, man yra neprieinamas. Supratau, kad mūsų valstybė verčia medikus meluoti savo pacientams apie „vienintelį veiksmingą ir patikimą“ gydymą – chemoterapiją, o sergančias moteris ieškoti pažinčių, pinigų tam, kad susimokėtų už galimybę gyventi, užauginti savo vaikus – vaistus, kurie padidina šiuos jos šansus.
Deja, ministre, jūs patvirtinote, kad mūsų valstybei nereikalingi dirbantys, atsakingi žmonės, kad geriau yra mokėti našlaičių pašalpas mamos netekusiam vaikui (mano dukra gautų apie 60 tūkst. Lt).
Skaitant šias mintis gali pasirodyti, jog esu labai pragmatiška, tačiau yra be galo sunku žiūrėti savo dukrai ar artimiesiems į akis ir, nori to ar nenori, galvoti, ar tau pavyks patekti į tą 30 laimingųjų, kurios išgyvena, procentą. Viso to kaina – beribė.
Deja, mūsų valstybė geriau skirs pinigus pašalpoms ir leis milijonines lėšas, kad susigrąžintų išvykusius emigrantus, nei ieškos galimybių padėti čia esantiems.
Gal laikas tapti realistais, mieli politikai, ir savęs paklausti, kodėl žmonės bėga iš Lietuvos ir, nors ilgisi savo krašto, nenori čia grįžti.
Atsakymas paprastas: čia gyvenantis žmogus nesijaučia saugus nei dėl savęs, nei dėl savo artimųjų. Jis čia nereikalingas...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
