Iš susirašinėjimo (dėl apsikeitimo knygomis ) su „Facebook“ draugu, gyvenančiu Lietuvoje:
„...ok, super, gal dar jums ko reik iš Lietuvos? Tikrai galiu gauti. Sakykit drąsiai, nenoriu likti skolingas.“
„Įsivaizduoji, kai paklausei, pradėjau galvoti – ko man gali reikėti iš Lietuvos ir ... nesugalvojau absoliučiai nieko. Tikriausiai man jau NIEKO nereikia iš Lietuvos:)“
Ir tik vėliau, sugromuliavęs tai, ką juokaudamas neatsargiai leptelėjau, sutrikau. Nejaugi tai tiesa? Nieko! Kaipgi taip! Nustebintas ir pasijutęs nejaukiai – tarsi būčiau kažkuo nusikaltęs, jog iš Lietuvos man nieko nereikia, ir vildamasis surasti kokį nors pa(si)teisinimą, apie savo nerimą dėl tokio netikėto „atradimo“ pasiguodžiau kitiems panašaus likimo broliams ir seserims.
„Na, kodėl jau taip „visiškai nieko“ – o istorija, merginos, alus?!“ – paprieštaravo vienas Amerikoje, Naujajame Džersyje, gyvenantis draugas, bandydamas, kaip sakė, pakelti nuotaiką. Deja, nors ir įdomiai parinkti jo pavyzdžiai (gal dar trūko krepšinio ir Lietuvos gamtos), neįtikino ir nuotaikos nepakėlė. Alus juk ir Airijoje (pavyzdžiui, „Guinness“) ne blogesnis, o gal geresnis nei lietuviškas.
Merginos? Dėl skonio – ar tai bus merginos, ar alus – kaip sakoma – nesiginčijama – juk gali būti, kad kam nors labiau patinka ukrainietės ir rusiškas žigulinis. O manęs iš tiesų nei merginos, nei alus išvis nebedomina – turiu žmoną (ir metai ne tie), o vietoj alaus renkuosi vyną. Jaunesni, tie, kuriuos tai domina, turėtų nepamiršti, kad tos gražios lietuvaitės, kai „pabando“, vis dažniau renkasi partnerius iš kitų, dažnai egzotiškų tautų, o ne iš lietuvių.
Istorija? Istoriją perrašinėja, kas netingi, o tos, kurią aš žinau, iš manęs neatims niekas.
Taigi taip ir neišgirdus, kuo galėtų padėti ir ką gi tokio, ko emigrantai nerastų kitur, galėtų pasiūlyti Lietuva, tik sustiprėjo įspūdis, jog bent artimiausiu metu ko nors norėti ar tikėtis iš Lietuvos neverta. Galima nebent pasvajoti.
Tikriausiai visi girdėję „laikinai išvykusių“ emigrantų pažadus sugrįžti tuomet, kai Lietuvoje pagerės padėtis – atsiras normaliai apmokamų darbų, bus sutramdyta korupcija ir valdininkai pradės elgtis „žmoniškai“. Galima ir įsivaizduoti toliau – Lietuvoje iš tiesų mažėja socialinė atskirtis, užtikrinamas nemokamas mokslas ir medicinos priežiūra, bent per pusę sumažinamas biurokratinis aparatas, netoleruojamos homofobijos ir seksizmo apraiškos visuomenėje...
Tačiau net jeigu tai taptų realybe ir staiga (įvedus eurą!) ekonomika pradėtų kilti kaip ant mielių ir artėti prie ES vidurkio, jeigu Seimas priimtų įstatymus, suteikiančius teisę vienos lyties asmenims tuoktis ir įsivaikinti, legalizuotų marihuanos auginimą (juk mes „drąsi šalis“), o atlyginimai, pensijos ir socialinės pašalpos būtų, tarkime, tokio dydžio kaip Airijoje, tai Lietuva pirmiausia padėtų sau, o ne emigrantams.
Deja, kol kas net nesistengiama tokius tikslus įgyvendinti – priešingai, daugelyje sričių judama regreso kryptimi. Tai priežastys, kodėl bedarbių skaičių statistikos lentelėse ir toliau mažina emigrantai, kuriems biurokratai suskubo popieriuje sukurti „Globalią Lietuvą“, tačiau vienintelio emigrantų prašymo – kitame popieriuje parašyti sakinį, suteikiantį galimybę jiems išlaikyti Lietuvos pilietybę tapus kitos šalies piliečiu, ir per dešimt metų nesugebėjo įvykdyti. Jau girdžiu, kaip koks nors pasipiktinęs patriotas rėžia: „Neklausk, ką gali duoti tau tavo šalis, klausk, ką tu gali duoti jai.“
Pažįstama dainelė? Tokių, raginančių aukotis, pakentėti, „pradėti nuo savęs“, yra visuose visuomenės sluoksniuose – ir tarp „prichvatizacijos“ metu praturtėjusių „verslininkų“, ir inteligentų pensininkų su megztomis beretėmis, ir tautinio jaunimo. Bet, be abejo, ypač rinkimams artėjant, daugiausia jų yra tarp valdžioje sėdinčių ar jos siekiančių.
D.Grybauskaitė, nusprendusi pati parodyti, „ką gali duoti šaliai“, pavyzdį, „perspjovė“ net Baracką Obamą, kurio šūkis –„Yes, we can“ („Taip, mes galime“) jam atnešė pergalę rinkimuose. „Nepriklausomai kandidatei“, paskelbusiai „Noriu ir galiu padėti Lietuvai“, „mes“ nėra svarbu. Jai net partijų paramos nereikia, tai ką ir kalbėti apie emigrantus.
Bet pamirškime D.Grybauskaitę su jos – „valstybė – tai aš “ poza. Santykiai tarp Lietuvoje pasilikusių ir emigrantų, nesvarbu, kas bus valdžioje, turės svarbią reikšmę mums visiems dar ne vieną dešimtmetį – bent tol, kol išvykę nesugrįš ar kol jų vaikai nenutautės. Bet šiuo metu neįsivaizduoju, ką daugiau, be kasmet persiunčiamų į Lietuvą milijardų, galėtų duoti savo šaliai eilinis statistinis emigrantas.
Net tie pompastiškai įteikti „Globalios Lietuvos“ apdovanojimai, transliuoti tiesiogiai per tris televizijos kanalus bei internete, neįrodo, kad įspūdingi keliolikos emigrantų pasiekimai (tikrai jų neneigiu ir žaviuosi juos pasiekusiais) buvo inspiruoti noro padėti Lietuvai. Tai buvo pirmiausia žmonių (tegul ir lietuvių kilmės), gyvenančių už šalies ribų, asmeniniai pasiekimai meno, sporto, mokslo srityse, arba verslininkų (žinom, ko nori verslininkai, – pelno) įprasta veikla, ar tiesioginio darbo atlikimas.
Tai ir gali būti pavyzdys, kuo geriausia užsiimti emigrantams, – savo profesine, sportine ar kūrybine veikla ir mažiau sukti galvą apie tai, kas vyksta tėvynėje. Viskas juk galiausiai bus sprendžiama Lietuvoje. Tik nuo Lietuvos piliečių, gyvenančių savo šalyje, priklausys, kokio žanro spektaklis – tragedija ar komedija – bus suvaidinta, o emigrantai turės susitaikyti su stebėtojo ar žiūrovo vaidmeniu, tikėtis ir laukti laimingos pabaigos.
Aš asmeniškai laimingos pabaigos sulaukti nesitikiu jau vien todėl, kad galiu nespėti, tad nusprendžiau pasinaudoti vienintele mano arsenale likusia galimybe „padėti Lietuvai“ ir pasielgti kaip tikras patriotas – kol užsieniečiai neiškėlė kainų, parduoti man priklausantį likusį Lietuvoje žemės sklypą saviems.
Kaip nusprendžiau, taip ir padariau. Tuo tikslu turėjau apsilankyti Lietuvos ambasadoje Dubline. Kad neprailgtų laikas laukiant, kol bus pasirašytas žemei parduoti reikalingas įgaliojimas, pasiėmiau pasiskaityti lankstinukų, suteikiančių naudingos informacijos ir reklamuojančių Lietuvą potencialiems turistams ar verslininkams. Viename jų – „Lithuania: Discover and get to know“ anglų kalba pateikta ir ši informacija: „Population: 3,379,000“...Tolesnį mano skaitymą nutraukė geranoriški ir pastabūs ambasados darbuotojai, atkreipę dėmesį, kad septinti metai gyvendamas Airijoje vis dar esu registruotas Lietuvoje, ir pasiūlė išsiregistruoti. Taip ir padariau. Lietuva sumažėjo dar vienu gyventoju.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
