Pasirinkimo neliko, teko eiti į tą mokyklą, į kurią net pasižiūrėti nesinorėjo. Nusiteikiau optimistiškai, nauja pradžia.
Nauja pradžia nebuvo tokia nuostabi, kaip aš galvojau. Jau rugsėjo pirmąją naujoje mokykloje patyriau naujųjų bendraklasių patyčias vien dėl to, kad pavėlavau į pamoką, buvau drėgnais plaukais (lauke lijo). Supratau, jog gimnazijoje bus tas pats, kaip senojoje mokykloje. Čia bus tik sienos kitokios ir mokytojai nebe tie.
Mokytojai, žinodami, jog yra gimnazijos mokytojai (ne bet kokie!), paklausus klausimo niekada normaliai neatsakydavo. Liepdavo arba pasiskaityti iš naujo, arba jų negaišinti. Žodžiu, elkis kaip išmanai. Pamažėle pasidarė tas pats, ką jie sako, ką kiti kalba, arba apšneka. O kam erzinti save?
Šiuo metu esu dvyliktokė, mąstau apie savo ateitį. Be galo myliu Lietuvą, esu patriotė iki širdies gilumų. Tik labai liūdna, jog Lietuva nemyli lietuvių...
Po truputėlį suku esmės link. Man liūdna, jog šiandien žmogaus vertę nustato popieriukas su užrašu „Atestatas“. Vienas ministras per žinias buvo pasakęs, jog žmogus pats susikuria savo vertę, jog jis pats renkasi, kuo nori būti ir kiek nori uždirbti. Aš visiškai su tuo sutinku, Lietuvai reikia protingų piliečių, bet žvelgiant į Švietimo ministerijos nutarimus, sprendimus, ateities planus, aš nemanau, kad mūsų kartos gabiausieji gali tai patempti.
Mielieji mokytojai, mokyklų direktoriai, socialiniai pedagogai ir kiti visada protingi ir teisūs piliečiai nustokit mokinius gąsdinti egzaminais, mes jų bijom, bet kartu ir su nekantrumu laukiam. Mes žinome, kad tai nebus lengva, bet esu įsitikinus, jog sukeldami papildomą stresą jūs mums nepadėsite. Raskite kitokį būdą bendrauti su mokiniu, negu kaip valdovas ir vergas. Pamenu, vieną Tado Vidmanto filmuką pavadinimu „Ar verta tapti studentu Lietuvoje“. Jis smagiai išjuokia dėstytojus minėdamas, kad kuo didesnius mokslus yra dėstytojas baigęs, tuo mažesnį studentą jis mato. O kiti dėstytojai išvis neigia studento egzistavimą...
Brangieji, pakanka mums tų juokelių su girtais seimūnais, pakanka gąsdinimų ir grasinimų apie tamsią ateitį Lietuvoje. Man gana lietuvių, kurie išvažiuoja į užsienį, kad galėtų padėti savo tėvams, šeimai, galų gale sau. Nebenoriu matyti nesąmonių per kvailas laidas apie girtus lietuvius, barbančius nesąmones, mums reikia šviesos, mums reikia žmonių, kurie galvotų apie Lietuvos piliečius. Jei ir toliau taip bus, dauguma numanote, kas bus Lietuvai. Aš būdama maža svajojau ne apie tai, ne apie tokią Lietuvą.
Pakanka dejuoti, mes visi turim prisiimti savo atsakomybę, nenoriu Lietuvos matyti nustekentos...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
