Paskutinį kartą teko pagulėti vienoje nedidelio miestelio ligoninėje Lietuvos šiaurėje. Vaizdas iš tikro nelabai koks, ligoninė nors beveik visiškai renovuota, bet per langus kiaurai pučia vėjas, patalynė išdilusi išdriskusi, čiužiniai nugulėti ir nepatogūs.
Maisto išvis nesinori prisiminti: pusryčiams - apdžiuvęs batonas su pigiausiu augalinių riebalų mišiniu, pietums kiekvieną dieną tas pats kotletas, kuriame mėsos kažin ar yra, sriubos lėkštėje - trys bulvės ir burokėlių arba kopūstų pėdsakai. Būtų linksma, jei nebūtų liūdna.
Tačiau labiausiai kyla klausimas, už ką mes kas mėnesį mokame sveikatos draudimą? Už tai, kad atvykę į ligoninę lėktume pirktis vaistų, nes kitaip nebūsime gydomi? Kad atvykę į ligoninę pirmiausia išgirstume, ne kas nutiko, o ar esame dirbantys?
Toje pačioje mažo miestelio ligoninėje buvau ištirtas nuo galvos iki kojų, kiek leido tos ligoninės galimybės, pakliuvau pas tikrą puikią gydytoją. O tai įrodo, kad medikai Lietuvoje nėra prasti. Prasta ir supuvusi visa medicinos sistema. Joje švilpia vėjai kaip ir pro tuos ligoninės langus. Ar girdite, ponas Vyteni Povilai?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
