Viena vertus, Estiją pastebėjau dėl mane asmeniškai sudominusių dalykų arba disciplinų, siūlomų Tartu universitete. Jie buvo susiję su tarptautiniais santykiais ir Baltijos regionu. Kita vertus, Estija mane suintrigavo lyginamuoju aspektu, tai yra, kad šalis, pastebimai mažesnė už mūsų valstybę tiek teritorija, tiek gyventojų skaičiumi, pirma tarp Baltijos valstybių įsivedė eurą. Buvo smalsu, ką ji daro ar darė skirtingai negu lietuviai ir kokie realūs to padariniai.
Man pačiam, kaip studentui, natūraliai arti širdies yra švietimo politikos, švietimo sistemos, aukštojo mokslo klausimai. Taigi manau nebus staigmena, kad į Estiją, į Tartu universitetą vykau ne vien dėl studijų tiesiogine prasme, bet tuo pat metu ir šiek tiek „pašnipinėti“, įgauti įžvalgos, praplėsti akiratį, suprasti ir įsitikinti, kad su valstybei iškylančiomis problemomis kovoti būdų yra įvairių ir įgyta patirtimi pasidalinti Lietuvoje.
Manau, kad mainų programų kaip ERASMUS toks tikslas ir yra – skatinti kultūrinį bendravimą, kuris gali leisti įgautą gerąją patirtį panaudoti kaip „malką“ įmetant ją į viešosios diskusijos „krosnį“. Iš to, ką atradau apie Estijos švietimo sistemą, paminėsiu tik, mano manymu, svarbiausius aspektus.
Pirma, kas iškart atkreipė dėmesį, tai nemokamas aukštasis mokslas. Estijoje nemokamas aukštasis mokslas įvestas 2009 metais, tačiau padidinti reikalavimai stojant į aukštąsias mokyklas. Naują sistemą galima apibendrinti taip: jei studijuoji, vadinasi, nemoki už mokslą. Pinigai nereiškia nieko, tuo tarpu Lietuvoje, jie reiškia labai daug. Nors nėra duomenų, kurie tai įrodytų, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad Lietuvoje nemažai atvejų, kai išsilavinimas yra nusiperkamas, o ne užsidirbamas. Kas geriau: pirkti ar užsidirbti – nuspręsti paliksiu jums.
Estijos pasirinkimą įvesti nemokamą mokslą galima apibūdinti kaip mąstymo ilguoju laikotarpiu pavyzdį. Nemokamas mokslas – tai investicija į ateitį. Šalys, kurios neturi naudingųjų iškasenų, demografinių ypatybių, kurios leistų siūlyti pigesnę darbo jėgą taip priviliojant verslą ir įmones, privalo orientuotis į savo šalies žmogiškąjį kapitalą, į sukuriamą pridėtinę vertę. Bene svarbiausias lemiantis elementas yra žmonių išsilavinimas ir egzistuojanti atmosfera, leidžianti išnaudoti išsilavinimą tokiems tikslams kaip technologijų kūrimas, technologijų pritaikymas, našių ir pranašesnių gamybos ar administravimo būdų diegimas.
Taigi švietimo sistema ir ypač aukštojo mokslo sistema yra svarbi. Lietuviai mėgsta girtis, kad mūsų moksleiviai baigia mokyklas turėdami labai gerą išsilavinimą ir vienus geriausių pažymių. Bet ar tai yra pats svarbiausias dalykas? Pavyzdžiui, JAV moksleiviai neturi tokių gerų pažymių kaip mūsų moksleiviai, tačiau aukštojo mokslo sistema – universitetai, kolegijos kur kas labiau prisideda prie valstybės gerovės – intelektinis kapitalas išnaudojamas kuriant aukštąsias technologijas, didinant pramonės našumą. Manau, kad Lietuvoje šis potencialas yra neišnaudotas.
Tais pačiais 2009 metais, Estijoje pradėti trejus metus trunkantys veiklos našumo kontraktai su aukštojo mokslo įstaigomis, kurie bus finansuojami vyriausybės. Šių kontraktų esmė – stebėti studijų programų kokybę ir rezultatus, studijuojančiųjų skaičių bei Estijos darbo rinkos poreikius.
Tai yra graži praktika, kuri paremta abipusiu aukštojo mokslo įgyvendinimo stebėjimu, kokybės užtikrinimu ir nuolatiniu tobulinimu. Aukštojo mokslo įstaigoms tai bus naudinga, nes joms bus galima planuotis savo finansus ilgesniam laikui, numatyti reikalingas investicijas. Apie tai Lietuvoje yra pradėta kalbėti, tačiau tik nedrąsiai, be jokių rimtų pastangų įgyvendinti panašų vyriausybės – aukštųjų mokyklų tandemą.
Estija taip pat pasiryžus sistemingai skatinti aukščiausio lygio akademinių pajėgumų augimą – šalis sau išsikėlė tikslą, kad kiekvienais metais doktorantūros vietų didės. Su tuo siejamas tikslas: Estijoje ruošiamų doktorantūros disertacijų gynimosi efektingumo vidurkis bus lygus Europos Sąjungos vidurkiui ir bus ne mažiau nei 300 disertacijų gynimųsi per metus.
Galima aiškiai matyti, jog estai išties supranta, kad būdami tokie maži jie gali pasaulyje išsiskirti tik savo intelektiniais ištekliais. Dėl to turi planą, kaip kasmet didinti doktorantūros vietų finansavimą. Pas mus, kaip netikėta, pastaruosius kelerius metus vyksta priešingas procesas, jau nekalbant apie tai, kokią paramą jaunieji mokslininkai gauna. Nors šiais metais ruošiamasi didinti doktorantūrų finansavimą 10 procentų, tačiau norėtųsi, kad tai nebūtų vienkartinis įnašas, bet virstų ilgalaikiu planu, kuriame būtų numatyta ilgalaikėje perspektyvoje nuosekliai teikti paramą jauniesiems mokslininkams.
Galiausia, kaip studentui, ieškojusiam šalies, į kurią keliausiu studijuoti, akį patraukė tai, kad bene svarbiausias Estijos Tartu universitetas yra vertinamas kaip suteikiantis geriausią patirtį studentams, atvykstantiems pagal mainų programas. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti ne taip svarbu arba kad tokia informacija studentai ne taip smarkiai pasikliauja. Tačiau svarstant, kokį universitetą rinktis, padeda užrašas „Nr. 1“, kurį ieškojimo metu išvydau ERASMUS studentų tinklo (ESN) internetinėje svetainėje.
Iš rinkodaros perspektyvos, turėti geriausią produktą, paslaugą net nemąstant aišku, kad yra naudinga. Tai ypač svaru konkurencijos ir kovos dėl studentų laikais. Galbūt ne visi žino, pastebi ar kreipia dėmesį į tai, net kalbant vyriausybiniu lygiu, tačiau po truputį mintis, kad studentą reikia privilioti, kad šis liktų po studijų arba bent kad liktų kuo ilgesniam laikui, tampa vis gajesnė. Studentai yra tik pradedantys savarankišką gyvenimą, reiškia, dar daug metų galės būti produktyvūs. Nuo to valstybei tik į gerą – dirbdami jie kuria BVP, moka mokesčius, vartoja prekes ir paslaugas, sukuriamas valstybes viduje. Toliau nedetalizuojant studentų atnešamos naudos, sakyčiau yra aišku, kad valstybės, aukštojo mokslo įstaigos turi dėl jų kovoti.
Pabaigai. Nežinau, ar estiška sistema tiktų Lietuvai tiesiog dirbtinai ją įgyvendinus – žinoma, reikia atsižvelgti į daugumą ypatumų, kurie būdingi tik Lietuvai. Tačiau svarbu mokytis ir pasisemti žinių bei patirties iš šalies, kuri, atrodo, geriau tvarkosi aukštojo mokslo klausimais nei mes. Elementariausias to įrodymas: Tartu universitetas pasaulio universiteto sąrašuose Vilniaus universitetą lenkia per 150 vietų.
Pasikartosiu, bet Lietuva privalo orientuotis į aukštąjį mokslą, nes aukštojo mokslo sistemos vaisiai atsispindi tiek ekonominiame, tiek socialiniame, tiek kultūriniame šalies gyvenimuose. Kalbant verslo žodynu – investicijos į aukštąjį mokslą turi geriausią grąžą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
