Apie tai, ar etiška tokias skerstuves rodyti vaikams, aš dabar nekalbėsiu. Tik apie pačią gyvybę ir jos vertingumą. Kažin jei pasiraustume visų tų apie žiaurumą klykiančių, mamyčių spintose, tikriausiai ne vienoje rastume jaukiai murkiančius kailinukus. Iš natūralaus žvėriukų kailio. Tokio švelnaus, gražiai gulančio ant pečių, tekančio pūkuota banga... prašmatnu. Prestižiška. Jei vyras tokius parnešė dantyse, tai jis Tikras vyras.
Tuo tarpu darbštūs kinai toliau sėkmingai diria odas lengvai apsvaigintiems žvėrims, gebantiems jausti tokį pat skausmą, kaip ir žmonės. Ach, taip, prieš tai dar letenėles nupjauna, kad oda lengviau nusiluptų. Gyviems. O tada jie guli kruvinose krūvose ir raitosi, kol lėtai kankinančiai numiršta. Tik tai ne žirafos, ne vilkai. Kam jais rūpintis? Rūsčios, lietuviškos žiemos sąlygomis tik kailiniai begali išgelbėti, kol bėgi nuo namų iki mašinos.
O jei žvilgterėtume į vonias ir kosmetikos spinteles? Oho, kiek visokių spalvotų, gyvybiškai būtinų kremų, tonikų, kvepalų, šampūnų, dušo žele, pienelių, losjonų ir kito gėrio. Kam rūpi tie triušiukai ir žiurkės, ant kurių kailio visa tai išbandoma? Na, išvarvės tūkstančiui, kitam akytės, nuslinks plaukai, atsiras dermatitas... Bus galima saugiai tyliai užmigdyti ir ištrenkti į biologinių atliekų krūvą. Nebaisu. Jie greit dauginasi.
Gerai, dabar įlįskim į vaistinėlę. Visi namuose tokią turi. Ten tabletės, sirupai... Visa tai išbandyta tikrinta ir pertikrinta. Laboratorinės žiurkės, kurių niekas net vienetais neskaičiuoja (na, rimtai, jos gi bjaurios, tos uodegos... brrrrrrrrrrr) ir toliau tyliai miršta paaukotos žmonijos ir tų pačių rėksnių labui. Bet jų negaila. Nei tų, kurias kasdien tvarkingai skrodžia laboratorijose, kad sužinotų, kaip vaistai paveikė vidaus organus, nei tų, kurioms tyčia sukeliami vėžiniai susirgimai, kad būtų galima išbandyti naujas chemoterapijos rūšis ar stebėti auglio vystymosi dinamiką. Morfijaus joms neduoda. Morfijus – tik mums. Nes mes kenčiam. O žiurkės tėra parazitai.
Valgot mėsytę? Netikiu, kad visi pasipiktinę ir pasisakę yra vegetarai. O kaipgi tie tūkstančiai karvių, avių, triušių, vištų, kiaulių ar jų jauniklių? Manot, skerdžiamas veršelis bijo mažiau nei skerdžiamas žirafiukas? Ar bet koks kitas ant mūsų stalo antrojo patiekalo pavidalu garuojąs mėsos gabalas. Jie visi kažkada buvo gyvi. Ir tikrai netikiu, kad altruistiškai sutiko būti nugalabyti, kad mes juos suvalgytume. Ir pirštinėms, striukėms, batams, aulinukams, elegantiškiems aukštakulniams, kuriais išdidžiai kaukšim, nei vienas gyvūnas savanoriškai odos nepaaukojo.
Bėga voras buto grindimis, pliaukšt su šlepete - ir nėra voro. Nes jis šlykštus. Jis gąsdina, tuo savo kojų gausumu ir judėjimu. Jis įsibrovė į mūsų gyvenamąją erdvę. Negražus. Neturi dėmėto kailiuko. Todėl jo gyvybė neverta nieko. O dar tie šlykštūs voratinkliai...
Įsiveisė pelės? Nuodais jas! Ar spąstais, kurie perlaužia nugarkaulį. Juk kenkėjai ir parazitai.
Verkiam dėl mažėjančio gimstamumo, o mūsų tokių alkanų ir norinčių gyventi geriau, jau 7 milijardai. Žmonių gyvenamoji erdvė nesulaikomai plečiasi. Užkariauja vis naujas ir naujas teritorijas. Išstumiam iš ten visus, kurie ten glaudėsi, pasmerkdami išnykimui.
Aš pati nuodėminga. Ne vegetarė. Ne ekologiškos gyvenvietės narė. Naudoju kosmetiką, geriu vaistus. Vorų, tiesa negalabiju. Nes jų visai nebijau. Mes su jais neblogai vienam bute sugyvenam. Ir į kailinius manęs įvilkti nepavyktų. Galiu gi turėti, nors mažų, bet principų... Todėl man ta žirafa – tik dar vienas absurdiškas, visiškai beprasmis, bet anaiptol ne pats žiauriausias ir ne labiausiai piktinantis žmogaus kvailumo įrodymas. Kas suteikė teisę, man (ar mums visiems) spręsti, kuri gyvybė vertingesnė už kitą?
Paskerdė vieną žirafą, ir staiga kilo AUDRA. O tai, kad tyliu susitarimu baigiam paskersti ištisą planetą, nelabai piktina. Nes visi norim gyventi lengvai ir saldžiai. Kad ir kas bus tuo tikslu paaukotas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
