Žurnalistas mano, jog vandenį eilinį kartą drumsčia pikti pavyduoliai, ironiškai vadinami „sporto mėgėjais“, ir viskas yra puiku. Esą neįvertiname fakto, jog Lietuvos sportininkai patenka į olimpiadą. Esą visi nepelnytai pila purvus, nors olimpiadoje medalius laimi tik apie 30 valstybių. O Lietuva? Taigi mums svarbu dalyvauti!
Blogiausia tai, kad ir sportininkai gyvena tokiomis nuotaikomis. „Nėra ko pykti, juk tokie ir esame, - sako Ingrida Ardišauskaitė. - Ir nesuprantama, kodėl reikia džiaugtis tik dėl to, kad Lietuvos sportininkas pasiekė finišą.“
Tiek ši olimpietė, tiek žurnalistas siunčia žinią – net nesvajokite, žmonės, apie kokius nors pasiekimus. Taip išeina, jog svarbiausia yra susitaikyti su tuo, ką turi, ir kitiems sakyti, jog viskas yra gerai. Iš to ir išplaukia įvairūs pasiteisinimai ar netgi kaltinimai.
O „sporto mėgėjai“ gyvena savo kvailose iliuzijose. Prisižiūri per „Eurosport“ kanalą visokių triumfuojančių norvegų, švedų ir po to svaigsta apie būtinybę kelti žiemos sporto lygį Lietuvoje. Neduok Dieve, jie pasakys piktą žodį. Deja, vien deklaruojama mintis, kad skandinavai varžosi, o lietuviai tik dalyvauja, provokuoja mesti akmenį į neliečiamą Lietuvos sporto vadovybės darželį.
Liūdna ir tai, kad šie olimpiečiai niekada taip netėkš to, ką jie mano, taip akivaizdžiai, kaip iš Londono su aukso medaliu grįžusi Laura Asadauskaitė. Pastatykite mums nors vieną šiltą baseiną? Ne, tu džiaukis, kad apskritai sportuoji.
Labai negražu yra lyginti save su kitais. Aišku, kalbant apie slidžių rungtis, galima sakyti, skandinavai jau gimsta su slidėmis, jie nepasiekiami, ne iš šio pasaulio, ateiviai ir taip toliau. Bet sumanesni žiūrovai žino, kad baltarusiai jau turi du auksus ir bronzą biatlone bei auksą akrobatiniame slidinėjime, Lenkija išugdė slidinėjimo žvaigždę, kuri jiems atnešė aukso medalį, Latvija raško medalius rogučių sporte bei skeletone.
Taigi čia išgaruoja iliuzijos apie Lietuvos „egzotiškumą“. Ne geografinė platuma kalta. Tai – mūsų požiūris. Mes iškart pastatome save į pralaimėtojo poziciją. Todėl, deja, olimpinis čempionas Algimantas Šalna kol kas kalba tik su siena. Kokia nors sporto plėtra su tokiu požiūriu yra neįmanoma. Net ir pačiam sportininkui (galiu pasakyti iš asmeninės patirties) su tokiu požiūriu nėra ką veikti sporte. Nebent tapti Lietuvos čempionu, tačiau kas iš to? Ką bekalbėti apie pasaulinius medalius, kad ir tolimoje perspektyvoje. Dideli sporto grandai gimsta nedažnai, bet reikia iš pradžių sukurti pamatus atsispirti.
Aš nenoriu eilinį kartą „važiuoti ant“ valdžios, nes čia, matyt, nėra tik sportinių bazių ir finansavimo stoka. Tai yra požiūrio krizė. Prisiminkime pasaką su lape bei vynuogėmis. Be abejonės, patogiau yra apsimesti, kad tos vynuogės apskritai neegzistuoja, ir apsiriboti tuo, jog lapė apskritai egzistuoja. Taigi, stipresni varžosi, laimi, o mes dalyvaujame ir džiaugiamės. Gaila, kad ne visi yra tokie supratingi. Ironija, aišku.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
