Kiekvieną dieną - testai, kontroliniai, žinių patikrinimai, teksto analizės... Jei nesi genijus, (o aš tokia tikrai nesu), tai turi keltis 5 ryto, o gultis 2 nakties. Kitaip nespėsi. Kitaip nepadarysi eilinio projekto, neperskaitysi prieš šimtą metų parašytos nesąmonės, kuri šiais laikais visiškai neaktuali.
Kitaip reikės klausytis ištisinių moralų ir vėl gailėtis, kad neišėjai iš šito pragaro prieš dvejus metus, kol dar turėjai progą.
Namie ne ką geriau. Mama jau nuo rugsėjo saujom laka raminamuosius. Pagrindinė jos ir draugių pokalbių tema – kur kuris ruošiasi stoti, ką padaryti, kad vaikas įlįstų į šiltą valstybės finansuojamą vietelę ir paskui, po ketverių metų, sėkmingai parneštų diplomą dantyse. Pasakoja viena kitai, kaip dabar gyvena šeimos, kuriose įvyko pasaulinio masto tragedija – kažkas susimovė ir teko imti paskolą, kad sumokėtų už mokslus. Kokioje finansinėje duobėje dabar tupi tėvai. Kaip brangiai kainuoja išlaikyti studentą. Ir kaip tie studentai nesuka galvos dėl tos padėties...
Neatsimenu, kada paskutinį sykį buvau išėjusi nors paslankioti. Šunį ir tą į lauką išveda mama. O man per petį meta vieną ir tą pačią komandą – mokykis!
Jei žengiu kompiuterio pusėn, tai tik žinių paieškos tikslais. Pamatytų atidarytą nenaudingos svetainės langą, dar ir į kampą pastatytų... Gerai, kad nors gimnazijoje yra laisvas priėjimas prie interneto, kitaip visai atsilikčiau nuo gyvenimo. Užstrigčiau kažkur tarp genetikos ir diferencialų...
Kitiems bendramoksliams ne ką geriau. Na, išskyrus tuos, kuriuos kiekviena gimnazija laiko dėl skaičiaus. Šitais dabar niekas nesirūpina. Veda teigiamus balus ir tyliai meldžiasi, kad tik išlaikytų pagrindinius būtinus egzaminus ir eitų su Dievu.
Blogiausia tai, kad aš pati nežinau, kokius egzaminus laikysiu ir kur stoti. Labiausiai norėčiau studijuoti lietuvių filologiją ir tikrai žinau - sektųsi puikiai. Galbūt atrasčiau savo vietą gyvenime. Tik nieko neišeis.
Iškart prasidėtų kamantinėjimas – ir ką tu dirbsi? Ir kaip ruošiesi iš to gyventi? Mes nesugebėsim visą gyvenimą tavęs išlaikyti. Rinktis reikia perspektyvias profesijas... Nors suprantu, kad šitoje vietoje tėvai teisūs, iškyla klausimas - o kas yra perspektyvu? Informatika? Nekenčiu. Nenoriu tapti dar viena nolifere, kuri mato žmones tik virtualiu pavidalu ir šneka savo kalba, nesuprantama nepašvęstiesiems. Medicina? Ačiū, nereikia. 10 metų vargti tam, kad paskui arčiau už grašius? Netraukia perspektyva knaisiotis kažkieno analizuose... Teisė? Jau prigaminta šimtai teisininkų, verslininkų vadybininkų, socialinių mokslų specialistų, kurie baigę mokslus sėkmingai tęsia karjerą Anglijos fabrikuose ar Norvegijos statybose.
Padarysiu taip, kaip daro dauguma. Siųsiu dokumentus į penkiolika vietų išsyk, išsirinksiu vieną, kurioje nereikės mokėti už mokslą, kad tėvai apsiramintų ir kad pačiai būtų mažiau galvos skausmo. O tada, kai pagaliau viskas pasibaigs, protingai pagalvosiu, ką man daryti toliau. Manau, aš ne pirma ir ne paskutinė, kuri būsimą profesiją renkasi tokiu būdu.
Jei negali gauti ko nori, ar nėra laiko pagalvot - imi tai, kas kainuoja mažiausiai litų, nervų ir pastangų...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
