Daugybę metų klausiausi jūsų išgyvenimų, dalinau jums patarimus, kuriais turėjau vadovautis pati, padėjau jums eiti gyvenimo keliu, taiksčiausi su jūsų išdavystėmis... Ir štai vieną dieną prabudau supratusi, kad niekada neturėjau šanso išsipasakoti, ką jaučiu pati. Visada tik klausiau jūsų, o jūs niekada nepaklausėt, ar man viskas gerai. Galbūt pati kalta buvau: juk visada slėpdavau tikrąją savo būseną. Visą laiką apsimetinėdavau, kad man niekas nerūpi ir, kad bet kokią situaciją galiu įveikti didžiai pakelta galva, praeityje paliekant negandas ir skausmą.
Ir štai, tokie mano sprendimai mane privedė prie dabartinės padėties: aš neturiu kam išsipasakot. Taip, aš nepasitikiu žmonėmis, nebetikiu tikra ir nesavanaudiška draugyste, nebetikiu meile. Tačiau tai niekada neturėjo stoti skersai kelio tarp manęs ir žmonių, kuriems aš nuoširdžiai rūpėjau ir, kurie, stovėjo šalia manęs laukdami, kol pagaliau prabilsiu. Per savo nepasitikėjimą aplinkiniais net nepastebėjau, kaip visi šie žmonės žingsnis po žingsnio atsitraukė nuo manęs...
Nuo tada, kai nebeturiu kam papasakoti savo dabartinės būsenos, aš pasakosiu ją tau, Gyvenime.
Aš tiesiog nebežinau, kas aš esu; nebežinau, kur yra mano kelias; nežinau, kas stovi šalia manęs. Visi aplink mane gyvena svajonėse, įgyvendina savo planus ar bent jau žingsnis po žingsnio artėja prie jų. Vis matau kaip jie smenka gylyn ir vėl stojasi, vis tvirčiau kabindamiesi į gyvenimą. Visi gyvena savo mažame tobulam pasaulėlyje.
O aš tuo metu stoviu kaip įbesta vienoj vietoj. Aš tik stebiu visus juos iš šono su pavydo gaida. Taip, turėčiau ir aš siekti svajonių. Bet yra problema - aš nebežinau, kas yra mano tikslas, aš nežinau, ko aš noriu iš savo gyvenimo. Regis, tiek visko gyvenime išbandžiau, bet nesugebėjau atrasti savęs. Jau nebežinau, ar yra vieta skirta man. Tai nereiškia, kad dėl to sustosiu ieškojusi, bet, nuoširdžiai - kaskart susimovus stimulas stumtis į priekį sumažėja.
Aš visada tikėjau, kad ten, aukštai, kažkas mane saugo: man, tarsi viskas ant padėklo sudėliota buvo. Tačiau per savo kvailumą atsisakiau visko, ką buvau gavusi. Aš viską mečiau, nepagalvojusi apie viso to pasekmes. Dėl to vienintelis asmuo, kurį galiu kaltinti, esu aš pati...
Aš kartais nebežinau, kurį kelią man pasirinkti. Rodos, visą laiką kažkas kitas pirštais rodydavo, kur eiti. O aš paklusdavau tam. Eidavau ten, kur kiti manė esą man bus geriausiai. Dabar suprantu, kad laikas pačiai pasirinkti savo kryptį. Bet kelių atrodo tiek daug. O aš jaučiuosi pasimetusi ir bijau eiti bet kuriuo iš tų kelių. Pasirenku likti čia. Sankryžoje. Greičiausiai būsiu čia tol, kol kažkas pastūmės mane. Ir vėlgi - tai nebus mano pasirinkimas, tai bus kažkas, stumiantis mane į priekį. Ir stumdys mane tol, kol suprasiu, kad tai nėra postūmis į priekį, kol suprasiu, kad taip aš vis žengiu žingsnį atgal.
Bet geriau pagalvojus, tai nebus kam manęs pastūmėti - jausmas, kad nieko šalia manęs nebeliko. Nebėra asmens, kuris suprastų mane iš pusės žodžio, kuris matytų mano ašaras pro džiaugsmu trykštantį veidą. Kartais pagalvoju: jei kulka kliudytų mane - ar kas stovėtų šalia manęs, laukdamas, kol nubusiu..?
Per savo užsisklendimą praradau visus tuos žmones, kurie kadaise stovėjo šalia manęs. Atsiranda nauji nepažįstami, bandydami perprasti mane. Bet net ir jiems nepavyks, nes aš tiesiog nemoku pasakyti, kaip aš jaučiuosi. Tai yra mano klaida ir visą laiką tai bus tik mano vienos kaltė.
Visa, ką galiu, - tai rašyt laišką Tau. Nes niekada neišdrįsiu garsiai pasakoti to, ką jaučiu. Kad ir kaip apgailėtinai tai skamba, neužskaityk to kaip depresijos ženklo. Rytoj man bus geriau. Rytoj ir vėl šypsosiuosi, vėl eisiu savęs pažinimo link. Vėl bendrausiu su tais, esančiais arčiausiai manęs.
Man tiesiog reikėjo kažkam išsipasakoti. Per sunku laikyti viską savyje, aš turiu tai paleisti. Kadangi nepasitikiu žmonėmis, išsipasakojau Tau, Gyvenime.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
