Sėdėjau, stebėjau tuos vaikus, laukiau, kol prasidės triukšmas... Tačiau pamačiau tikrų tikriausią zombių apokalipsę! Visą laiką, kol sėdėjo laukdami savo picų, tie vaikai vargu ar pasakė vienas kitam bent porą, trejetą žodžių. Beveik pusę valandos ketveriukė naršė po savo išmaniųjų telefonų ekranus, neatitraukdami nuo jų akių, net tada, kai padavėja pastatė priešais kolos stiklines.
Iš pradžių apsidžiaugiau, bet pakui ta tyla pradėjo mane gąsdinti. Tarsi stebėčiau žmones, įtrauktus į kitą realybę. O labiausiai mane pribloškė tai, kad vos sulaukę savo maisto paaugliai pradėjo jį... fotografuoti. Tarsi būtų iš tolimos egzotiškos šalies ir pirmą kartą matytų tokį stebuklą, kaip pica su grybais. Nufotografavę ir parodę vienas kitam telefonų ekranus jie pritariančiai pasišnabždėję pradėjo valgyti.
Aš visą dieną spoksojau į paauglius, lyg apsėsta. Stovinčius autobusų stotelėse. Tiesiog einančius gatve. Jie gi neišlenda iš savo telefonų! Tipiška poza – nuleisti smakrai, akys įbestos į ekranus, kaktos mąsliai surauktos... tos įspūdis kad pasaulis aplink juos nustojo egzistuoti. Spėju, net jei tiesiai priešais juos dribtelėtų skraidanti lėkštė ir į dienos šviesą išropotų būriai gleivėtų ateivių, tie vaikinai ir panelės, sužinotų apie tai tik panaršę internete.
Pasakiau apie tai savo draugei, kuri turi penkiolikos metų mergaitę, o ji pradėjo iš manęs juoktis: „Mieloji, dukra man pasakė - tavęs nėra kontaktuose ar Feisbuke, tavęs visai nėra!“ Pasiūliau save pačiupinėti ir įsitikinti, kad ir be veidaknygės esu reali, tai dukra atšovė: „Tau ir tavo bobutėms tu reali. Nori suskursiu tau paskyrą? Galėsim susirašinėti internetu..."
Pirmą kartą po šito pokalbio aš pakeičiau gimtadienio dovanų planus. Sūnus jau metus laiko prašo naujo telefono, mes net susimetėm visi – seneliai, dėdės, tetos, kad jo svajonė išsipildytų... Bet va - ėmiau ir apsigalvojau. Apsieis mano jaunuolis be naujo gadžeto.
Ir žinot ką, sūnus nesiskundžia. Nes po kelių dienų jis turės kai ką, kas realu ir be registracijos kontaktuose. Spjoviau aš į būsimą vargą, jei reikės, nepabijosiu atsikelti anksčiau ar dažniau prasišluoti namus. Geri žmonės dovanoja gražius šuniukus. Vienas kaip tik labai patiko mums visiems. Kartu prisėdom prie to paties interneto, kartu išsirinkom. O už pinigus, kurie buvo skirti naujam telefonui, galėsim šuniuką paskiepyti, maitinti ir panašiai.
Ir dar, aš nustojau burbėti, kai šalia kavinėje prisėda gauja triukšmingų paauglių. Na, jie vis dar mane erzina. Bet nors jau atrodo tikri. Ne kontaktiniai zombiai...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
