Choras – tai yra komanda žmonių, kurie kantriai atlieka darbą vardan to, kad vienas kūrinys suskambėtų daugybe skirtingų, viena kitą papildančių spalvų (muzikoje tai vadinama harmonija). Iš to darbo pagaminamas puikus desertas ausiai. Ir retas pavienis atlikėjas Lietuvoje (žinoma, be kitų chorų) gali pasigirti tokia plačia garsų gama kiekviename kūrinyje.
Bet čia, lygioje vietoje, atsiranda ir kita, „neskanioji“ pusė: Lietuva, kaip buvęs okupuotas obuolys, nuo okupacijos netoli ir nuriedėjo. Savo suvokimu apie chorą ir chorinę muziką yra tolokai nuo europinio lygio.
Kodėl taip negražiai apie mus (mano draugams, darbdaviams, kolegoms taip pat nesvetimas tas pats mentalitetas) atsiliepiu?
Dideliuose renginiuose, įmonėse dažniau galime ant scenos rasti senosios pop muzikos atstovą, dainuojantį tas pačias, gerokai „patrintas“ balades, scenoje pasirodantį su tuo pačiu švarku ar, apsaugok, brokuota fonograma. Dar populiaresnės yra pupytės arba, dar blogiau, pupyčių antrininkės, pranašumą prieš kitas (visai ne prastesnes pupytes) bandančios įrodyti šiek tiek kitokiu šlaunų judesiuku ar aukštesne pakulne. Kitur nelabai ir yra niša nustelbti – fonograma ta pati, tekstas irgi, figūra irgi.
O ką daro choras?
Daugelio renginių organizatorių akimis choras – plačiajai auditorijai nesuprantami kūriniai, plačiai atvertos gerklės, sustingusių akių ar drebančiu balsų būrys ant scenos.
O kaip yra tikrųjų?
Šiandien choras – jauni žmonės, atliekantys visame pasaulyje populiariausius kūrinius, hitus paverčiantys perdirbiniais, į sceną išeinantys su puikia choreografija ir akiai smagiais kostiumais. Šiandien choras – inovacijos atstovas.
Dirbu tam, kad pakeisčiau jūsų požiūrį.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
