Tačiau Airijos medikai nė vienu žodžiu ar gestu neparodė, kad mano draugės vyras - ne vietinis, kad emigrantas.
Kai ligonis jau negalėjo pats nuvykti į ligoninę spindulinei terapijai, jį iš namų paimdavo ligoninės automobilis. Nuveždavo, palaukdavo, kol pasibaigs procedūros ir parveždavo atgal į namus, kurie buvo už 60 kilometrų.
Kai ligonis jau negalėjo įlipti į vonią maudytis, jam buvo atvežtas specialus liftas. Ir toliau - kaip sapne: lova su distanciniu pultu, pripučiamas ir reguliuojamas kompiuteriu čiužinys, nemokamos sauskelnės.
Ligonis silpo, ir vaistų jau išgerti negalėjo. Jam buvo pajungta kompiuterinė pompa, kuri vaistus suleisdavo pagal valandas. Prie viso šio stebuklo - gydytojų lankymas namuose, slaugytojų priežiūra.
Likus dviem dienom iki mirties, prie ligonio naktimis budėjo slaugytojos. Namiškiams reikėjo poilsio. Ir visa tai - nemokamai.
Jei ne slaugytojos pagalba, namiškiams būtų labai sunku ištverti artimo žmogaus mirtį. Tuo metu slaugė buvo ir psichologė, ir draugė, ir savo darbo žinovė.
Sunku dar prisiminti tas dienas, bet visko papasakoti ir neįmanoma.
Nustebino netgi atvykę žmonės iš laidojimo namų. Jokios skubos - sutvarkė velionį, paguldė į karstą ir leido atsisveikinti artimiesiems. Ir viskas - su šiluma, ramybe ir niekur neskubant.
Mielieji, jei nors kiek turėtume savigarbos, būtų ir Lietuvoje ne prasčiau.
30 metu dirbau medicinos sistemoje, tačiau tokio požiūrio į ligonį ir mirštantį žmogų, kaip Airijoje, dar nesutikau. Čia gydytojui duoti kyšį yra savęs pažeminimas ir gydytojui parodyta nepagarba.
Aš tikiuosi, kad greitai ir mūsų medicinoje įvyks pokyčiai, pradėsime gerbti vieni kitus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
