Praėjo tie laikai, kai abortai buvo tik etikos mokytojų ir kunigų, tiek sutingusių, kad pamokslus nuo altorių sako, į specialiai tam reikalui skirtas sakyklas nebeužsiropšiančių, dėmesio centre. Dabar – dienos, savaitės ir mėnesio diskusijos visų sluoksnių atstovų ratuose – šia tema.
Jau kurį laiką galvoju, kad ir man reikia įsiterpti – na, kur masės, ten ir aš. Ir vis nebuvo kaip, vis progos neatradau. Kol po akim nepasimaišė dar pernykštis Godos Juocevičiūtės straipsnis „Atsisakyti abortų paskatins ne piliulės, o mąstymas”. Vos pradėjus skaityti tekstą teko liautis, suvalgyti mandarinų bei išgerti vandens. Na, kad garas nustotų iš ausų kilti – kaip senuose multikuose būna veikėjui supykus.
Aborto prilyginimas žmogžudystei – seniai nebe naujiena. Ir nesiginčiju, kad embrionas jau yra svarbus. Nes jis turi potencialą. Tą akimirką, kai moteris yra apvaisinama, atsiranda potencialas žmogui. Dėl to, jeigu nutiktų taip, kad man pačiai prireiktų aborto, aš po jo atlikimo veikiausiai labai stipriai nekęsčiau savęs – už tai, kad mano sprendimas sunaikino naujos gyvybės potencialą. Veikiausiai nekęsčiau ir vaiko tėvo. Už tai, kad nepaprieštaravo mano sprendimui. Nes vaikas nėra tik moters – lygiai taip pat jis ir tėvo. Ir jeigu norim, kad vyrai padėtų savo moterims auginant vaikus, pripažinkim – jie turi teisę tarti žodį ir diskusijoje dėl to vaiko (ne)buvimo.
Tačiau minėto teksto autorė moters teisę į abortą prilygina žagintojo teisei nužudyti savo auką. Čia tas pats, kas teigti, kad žmogus, reikalaudamas gerbti jo privatumą, tuo pačiu atsisako teisės į apsaugą nuo užpuolikų. Arba pasakymą, kad pardavus lietuviškos žemės sklypą latviui, Lietuvą pavergs kinai.
Kitas labai užkliuvęs straipsnio aspektas – kad pagrindinis abortų šalininkų argumentas yra tėvų finansinės galimybės. O ką, jeigu aš pasakyčiau, kad ne visada finansinės galimybės – lemtingas faktorius? Visada labai patogu iš konteksto paimti tuos argumentus, kuriuos naudojant lengviausia pašiepti oponentą. O kur moters nenoras gimdyti nemylimo, smurtaujančio (na, ir kas, kad turtingo) tėvo vaiką, kuris dar negimęs yra pasmerktas neapykantos pilnam gyvenimui?
Arba sėkmingos, tačiau vienišos moters suvokimas, kad ji nesugebės viena užauginti vaiko? Kas, kad dabar turi gerą darbą – išėjus motinystės atostogų, pajamos drastiškai mažėtų. Ypač, kai vienas iš jų – naujagimis, kuriam reikia milijono ir vieno dalyko, o poreikių sąrašas su kiekvienu nauju pirkiniu ne tik, kad nemažėja, bet ir kasdien didėja... Tas pats taikoma ir jaunoms šeimoms, kurios dar tik stojasi ant kojų. O jeigu komplikuotas nėštumas kelia grėsmę moters gyvybei? Arba yra žinoma, kad vaikas gims apsigimęs...
Priežasčių sąrašą galėčiau plėsti dvigubai tiek, o paskui dar ne ką mažiau papildomai pridėti. Bet nė viena iš jų nėra esminė.
Esminė yra mano teisė rinktis. Net ne kaip moters. Kaip suaugusio, brandaus žmogaus. Kol vieni rėkauja, kad žemės savininkams reikia atimti teisę laisvai rinktis, kam parduoti žemę, kiti aiškina, kad moters pareiga – gimdyti vaikus tėvynei. Kad būtų kam žemelę, nuo kinų išgelbėtą, arti. Gerai dar, kad nerengia referendumo, raginančio priimti įstatymą moterims iki trisdešimtmečio du vaikus pasigimdyti – nepriklausomai nuo šeimyninės padėties, socialinio statuso ar pajamų.
Ir dabar man baisu. Baisu ne todėl, kad asmeniškai man būtų aktuali galimybė pasidaryti abortą Lietuvoje. Ir ne todėl, kad referendumas gali sužlugdyti mano planus visą kaimą kokiam arabų šeichui parduoti. Baisu, nes tokie draudimai gali atverti kelią kitiems draudimams. Draudimams, kurie Lietuvą paverstų nacionalistų, davatkų ir siaurapročių žeme.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
