Taip atsitiko ir šį kartą, iš karto įžengus į mišką – broviausi per tankų mišką su fotoaparatu ant trikojo, todėl sukėliau nemažai triukšmo, dėl to išbaidžiau tris stirnas. Jau ankščiau sakiau, kad jei ne jų baltuojantys užpakaliai, jas pamatyčiau daug rečiau. Šį kartą vėlgi, jei ne balti užpakaliai, būčiau tik girdėjęs, kad kažkas bėga, kažkokį judesį gal tankmėj išgirčiau, bet nebūčiau supratęs, nei kas, nei kiek.
Panašiai nutiko, kai aš čia vaikščiojau lygiai prieš savaitę, kai vėl kažką pabaidžiau, pamačiau judesį tankmėj, baltų užpakalių neįžiūrėjau ir supratau, jog judančių yra daugiau nei vienas. Žvėreliai lyg ir maži pasirodė, bandžiau spėlioti: gal kiškių pora, gal dar kas nors iš mažųjų. Tada pamačiau, kad tankmėje yra dar ir trečias, kuris kiek sujudėjęs sustingo vietoje.
Aš sustingęs buvau jau keliomis sekundėmis ankščiau, be to, buvau apsirengęs maskuojamąja apranga, tas tas manęs negalėjo matyti. Taip laukėme kelias sekundes, kol kiek atokiau pamačiau kur kas didesnį ir tamsesnį gyvį. Iškart pasibaigė žaidimas „atspėk žvėrį“, o teisingas atsakymas buvo – šerniukai su mama. Šie žvėrys prastai mato, bet gerai užuodžia.
Didysis šernas kiek pašnopavo nosį pakėlęs, vieną kartą garsiau kriuktelėjo ir pasileido lengva ristele tolyn nuo manęs. Nufotografuoti nebuvo šansų, bet džiaugiausi nors tokiu susitikimu, o prisiminęs liūdnus šernų genocido reikalus (kur šernai naikinami finansiniais sumetimais), pamaniau, kad gal tai buvo paskutinis kartas, kai stebėjau šiuos žvėris gamtoje...
Grįžtu prie šios dienos įvykių. Pravaikščiojęs pusę dienos be jokių rimtesnių rezultatų, vis tiek buvau laimingas, pirma – oras puikus, antra – prisiklausiau ir prisižiūrėjau visokios smulkmės iš paukščių pasaulio. Eidamas gražiu, nes brandžiu mišku (tokį jau beveik visur iškirto), pastebėjau judesį ir kaip visuomet reflekso greitumu „išsijungiau“ kojas ir šį kartą buvau greitesnis nei anas akylesnis.
Toliau viską daryti reikia labai lėtai, taip ir dariau – iš lėto, kiek galima žemiau, nesuskleisdamas kojų (tai ilgai užtruktų), pastačiau trikojį su fotoaparatu ir pažiūrėjau pro vaizdo ieškiklį. Šerniukas! Labai apsidžiaugiau, nes supratau, kad tai – gera proga geroms nuotraukoms, kol tas nieko nemato. Bet kartu labai nerimavau ir dėl suaugusiųjų, nes labai nenorėčiau atsidurti vienoje linijoje tarp suaugusios šernės ir jos vaiko. Tai gali būti pavojinga sveikatai ir technikai.
Tas kiek dairydamasis vis tiek bandžiau fotografuoti, filmuoti. Fotografuoti padėtis buvo labai prasta, nes stovėjau tiesiai priešais ryškią saulę. Kadangi žvėrelis mažas, vis kas nors užstodavo, be to, jis nė sekundei nenustojo darbuotis knysle, tad dažniausiai galva vis išeidavo susiliejusi. Gerų kadrų taip ir nepadariau, bet tai mažai reikšminga...
Vis labiau neatrodė normalu, kad prie šerniuko neatėjo nė vienas: nei suaugęs, nei jaunas žvėrelis. Taip gamtoje nebūna, tokio amžiaus šerniukai po vieną niekada natūraliai nelieka. Džiaugsmą vis labiau perėmė nerimas, ypač po to, kai pamačiau, jog šerniukas keistai striksi, šlubuoja. Netrukus įžiūrėjau, kad viena priekinių kojyčių tabaluoja ir visiškai nefunkcionuoja. Ji buvo beveik nuplėšta. Iš gražios nuotykių dramos viskas virto į šlykštų siaubo trilerį.
Mintyse pradėjau dėlioti dėlionę ir tai, ką sudėjau, kito varianto nėra. Šerniukui „pasisekė“ išgyventi dvikojų paspęstą pasalą-ataką, kurios metu jį tik kliudė kulkos, o jo šeimynos mėsytė, ko gero, jau guli laboratorijoje, kažkas džiaugiasi laikinu erekcinės disfunkcijos pagerėjimu ir piniginės pastorėjimu. Žodžiu, tapo aišku – šerniukas čia yra vienas.
Fotografuoti jau nenorėjau, nustojau slapstytis. Žvėrelis mane pastebėjo, bet jis buvo dar per mažas ir per kvailas, kad deramai reaguotų į pavojų, jis tik žiūrėjo į mane, bet nelabai suprato, kas aš toks. Aš vis dar buvau atsitūpęs, tad toks kupstas jį mažai gąsdino. Vis dėlto striksėdamas ant trijų kojyčių kažkiek pabėgo į šoną, bet paskui aš prisėlinau dar arčiau, o jis vėl manęs nematė.
Dar kiek paaręs žemę jis vėl į mane žiūrėjo, gal labiau į objektyvo skylę, bet tai jį mažai veikė. Iš viso aš daugiau nei 20 minučių su juo draugavau. Vėliau jis patraukė į šalimais esantį šabakštyną. Maniau, kad daugiau jo ir nematysiu, bet po kelių minučių vėl išvydau po eglute kažką knisant.
Nutariau palikti fotoaparatą ir pamėginti prieiti arčiau. Netoli jo buvo sena eglė storu kamienu, tad ir judėjau iš tos pusės, kad mane toji eglė užstotų. Kai prisėlinau prie eglės ir pažvelgiau iš už jos, šerniukas buvo gal du metrai nuo manęs. Jis gulėjo išraustoje duobėje po eglute ir lazdynu. Nutariau jo netrukdyti ir tyliai atsitraukiau. Daugiau jo nemačiau. Fotografuoti daugiau nenorėjau, jaučiausi šlykščiai, patraukiau namų link.
Išėjimas į gamtą turėtų būti kaip teigiama terapija, po kurios pailsi dvasiškai (savo atveju, visuomet nusikalu fiziškai tampydamas 9 kg fotoaparatą su kojomis), bet kuo toliau, tuo baisiau man ten eiti. Su žmonių žudomais gyvūnais dažnai nesusiduriu, bet vis naujai išnaikintos jų buveinės jau tapo norma. Ir kai kiekvienais metais jų randi vis mažiau, kiekviena nauja kirtavietė darosi vis baisesnė. Tai tampa tam tikra fobija, kai bijai įžengti į mišką ir vėl rasti naują šimtamečių medžių skerdyklą ar vieną dieną ateiti ir jau nieko nerasti.
Labai greitai ateis tas laikas, kai apsilankę miške nerasime šerno. Tik labai maža dalis žmonių gamtą vertina labiau nei ekonomiką. Jei netyčia tu esi vienas toks iš ypač „deficitinių“, galbūt norėsi pasisakyti už tai peticija.lt/peticija/168/"="">peticija.lt/peticija/168/"" target="_blank">peticijoje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
