Už ką taip smerkiate, mus, išvykusius? Sakot, palikom savą kraštą, o dabar kritikuojam. Sakot, reikėjo patiems kažką keisti, kurti, statyti... Bet juk daugybė mūsų ir išvyko su tokia mintimi: pamatysim pasaulio, užsidirbsim ir grįšim. Į Lietuvą. Į Tėvynę. Bet atsitiko atvirkščiai.
Pamatėm, kad čia, kur esam, mus vertina žymiai labiau. Sužinojome, kad dirbdami paprastus darbus (kasininke prekybos centre, statybininku ar valytoja) galime uždirbti, gyventi ir net sutaupyti. Čia mes nebijom darbdaviams pasakyti, kad laukiamės (nebent neturim nuolatinės darbo sutarties). Čia visai nesunku pradėti savo verslą. Niekas neapkraus milžiniškais mokesčiais, atvirkščiai - skatins ir parems. Čia ligoninėje gydytojui duoti kyšį - nepagarba jam ir sau. Čia daugybė nemokamų užsiėmimų vaikučiams ir mamoms. Galu gale čia nemokami vaistai ir stomatologo paslaugos vaikams iki 16 metų, nėščiosioms ir pensininkams!
Įsivaizduokit, kaip tokie dalykai palengvintų bet kurio lietuvio kasdienybę! Vardinčiau ir vardinčiau daugybę kitų dalykų, kurie mane sužavėjo emigracijoje, bet, žinoma, visur yra pliusų ir minusų. Bėda ta, kad pliusai, viliojantys į Lietuvą, yra tik grįsti sentimentais. Čia labai sunku, drįsčiau teigti - beveik neįmanoma susikurti gerovę, kurią lengvai gali turėti svetur.
Nesupraskit manęs klaidingai. Aš neskatinu emigruoti. Aš tik noriu, kad jūs pripažintumėt akivaizdžią tiesą: Lietuvoje nėra taip, kaip turėtu būti! Mane siutina kai kurių lietuvių nuomonė (o tokių, kaip pastebėjau, nemažai): viskas įmanoma, kai labai nori, reikia nedejuoti, o stengtis ir dirbti. Štai, pažiūrėkit į mane...
Toliau eina stebuklinga sėkmės istorija, kaip jis (arba ji) iš pelenų lyg sfinksas pakilo, mokėsi ir pasiekė, dirbo ir užsidirbo. Tokia nuomonė – absoliučiai standartinė: „Mano kieme viskas tvarkoj, ir nesvarbu (o gal net ir gerai), kad kaimyno namas dega!“ Neturime mes, lietuviai, to pilietiškumo.
Dauguma niekaip nesupranta, kad valstybė bus verta to statuso tik tuomet, kai bus gerai ne tik tau ir man. Gerai turi būti pensininkui, studentui, vienišai mamai, daugiavaikei šeimai, invalidui. Gerai bus tik tuomet, kai savo du vaikus be problemų galės išlaikyti kaimo kirpėja. Bus gerai, kai kartą į metus atostogų į svečią šalį galės išvažiuoti slaugytoja. Kai jauna šeima nesirūpins, už ką nusipirkti maisto!
Negali visi sugebėti studijuoti aukštąjį mokslą, negali visi žinoti, mokėti ir galėti kurti verslą! Valstybė turi sugebėti pasirūpinti visais. Ir mes visi turim matyti toliau, negu baigiasi mūsų tvora.
Tad jeigu jau likot, nepabėgot, jeigu kažką pasiekėt ir sukūrėt sąžiningų darbu, nesislėpkit nuo mokesčių, nemokėkit vokeliuose, nepirkit kontrabandinių rūkalų, neduokit kyšių, deklaruokit teisingas pajamas, užsiimkit labdaringa veikla, savanoriaukit. Mokykit tuos, kurie žino mažiau. Mes „neatlaikėm“, „pabėgom“, bet esat jūs. Tokie patenkinti savimi, „kažko“ pasiekę. Tad veikit!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
