Tačiau jaudulys padarė savo, be to, laiko limitas. Kaip dabar galvoju, tai ten turiu atrodyti, kaip paskutinė idiotė. Nesvarbu. Jau viskas įvyko. O mintys telkiasi viena po kitos, braškindamos mano netikusią galvą. Sunku apsakyti, o gal ir neįmanoma, ką jaučia žmogus, būdamas šlykščia medūza. To žodžiais nenusakysi, tai reikia išgyventi. Bet tai nereiškia, kad aš, nors ir esu ta šlykšti medūza, neturiu jausmų, norų, svajonių.
Gyvenu šalyje, kur tokie kaip aš tik privalėtų laukti mirties ir smirsti savo sultyse, nekišdami niekur nosies. Nes mūsų lyg ir nėra. Priklausau visiškai visuomenės atmatai. Neįgali, stora ir dar turinti „teroristą“ vyrą – alžyrietį. Koks absurdas! Tai toks šaunus derinys, kad galima netekti amo.
Jau laidos filmavimo metu, per pertraukėlę, gavau smūgį į paširdžius. Patyčių užtenka, bet prie jų, kaip ir prie skausmo, neįmanoma įprasti. Netolerancijos stoka, net ir pačiam būnant lietuviu, lengvai patiriama. Skubėjau, nes turėjau dalyvauti kitoje dalyje. Tiesiog paliečiau močiutę ir jos atsiprašiau gana mandagiai: „Atsiprašau, gal galiu praeiti?‘“ ir sunkiai skyniausi kelią. Už nugaros, išgirdau „Ko ta storulė čia stumdosi!“.
Daugiau nebegirdėjau nes triukšmas užgožė viską. Juk iš tiesų tai jos visai nestumdžiau, tačiau... Liko toks kartėlis. Ne todėl, kad pavadino storule, ne. Juk žinau, kad esu ne smilga, tačiau tas pyktis, ta pagieža, atsakui į „atsiprašau“.
Tada pagalvojau, kad jai mano likimas jau tikrai negresia, tačiau taip, kaip man, gali nutikti jos vaikams. Juk nuo ligos nesam apsaugotas nė vienas. O sėdėdama vežime ar gulėdama lovoj sulieknėti neturiu jokios galimybės. Geriu tiek vaistų, hormonų, jau dvejus metus ryju antibiotikus, net valgydama minimaliai to padaryti negaliu. Esu tvirto kūno sudėjimo. Kai galėjau judėti, tik tai mane gelbėdavo.
Na, nurijau tai, ką privalėjau, tačiau tas keistas jausmas liko. Nemaniau, kad kai prasidės filmavimas, jausiuosi taip šlykščiai. Viena pasakyta frazė mane išstūmė iš vėžių. Pakalbinta sunkiai kažką vapėjau, visai ne esminius dalykus.
Toliau. Jei mudu čia turim problemų, išgirdau Gintarės pasiūlymą, reikia važiuoti gyventi į vyro gimtinę! Į Alžyrą! Lygiai taip pat, kaip ir pirmą kartą, kai kreipiausi dėl vizos, kad mano dar tada draugas galėtų atvykti į svečius. Jau tada dar nebuvau niekuo panaši į medūzą, o greičiau į spindinčią saulę, bet net amo netekau nuo tokio pasiūlymo! Vietoj to, kad kažkaip būtų galima sustabdyti emigraciją, stačiai siūloma išvykti!
Serganti ir viena su dukrele
Na... tada buvo tada. Bet jau tada supratau, kad žmogus mano šalyje yra niekas. Yra žmogus - yra problema, nėra žmogaus - nėra problemos. Jau prieš aštuonerius metus man toks pasiūlymas buvo absurdiškas. Pirma, esu savo šalies pilietė, moteris. Turėjau darbą, namą, kuriame gyvenau viena. Na, ne visai viena, su šuneliu. Ir dirbau savo mylimos tėvynės labui, dar buvau kažkiek reikalinga. Apskritai nuo pat vaikystės dirbau. Kiek legaliai, kiek ne, bet niekada nesėdėjau be darbo.
Jau sunkiai sirgdama, kada privalėjau saugoti savo sveikatą, dirbau, kad kažkaip su dukryte išgyventume. Vos išsiskyrusi, susirgau. Ir tai ne šiaip liga, o sunki ir nepagydoma. Vyras jokių alimentų nemokėjo, o neįgalumo pensija tebuvo 230 litų! Žinoma, litas kitoks, bet gyvenant Panevėžyje - tai taip pat kaip nieko. Man jau tada grėsė vežimėlis, bet pasakiau: niekada į jį manęs niekas nepasodins.
Kovojau su liga, su badu, pati su savimi. Praleidau svarbiausią, kovodama už išlikimą, praradau ryšį su dukra. Tiesiog nebuvo tam laiko. O nesiskirti su vyru negalėjau, nes tai būtų buvę dar blogiau. Bet tai - jau kita istorija.
Rijau hormonus ir dirbau. Gydytojai man griežtai uždraudė bet kokį fizinį darbą, bet gyvenimas nepagailėjo ir tai, ką sakė gydytojai, man nerūpėjo. Buvau baigusi mokslus, galėjau sėdėti biure, bet su neįgalumu tapau nereikalinga. Jau tada supratau, kad žmonės negailestingi, bet...
Yra kaip yra. Gyvendama mieste stengiausi elgtis pagal jo taisykles. Tačiau nesvarbu, kad buvau miesčione, širdyje visada likau miško vaiku. Man atgrasi miesto arogancija, skudurų troškimas, savo žavesio rodymas, troškimas bet kokiu būdu būti populiaria. O dariau būtent taip. Dirbau visada vyriškam kolektyve, todėl draugų niekada nestigo.
Kaip ir kiekviena moteris, stengiausi rodyti savo „žavesį“, ypač stengiausi patikti. Gal ir todėl, kad nenorėjau, jog kažkas manęs gailėtųsi, kad įrodyčiau, jog nesu kitokia! Kroviau gyvenimo bagažą, dalinau save praeiviams, jau nebetikėjau meile, nes supratau, jog išskyrus gašlumą, nieko nėra. Man vienai buvo labai gera! Kalbu apie kitą pusę. Juk turėjau dukrytę, kuri vis augo, ir pagaliau suvokiau, kad jau čia pat ta diena, kai liksiu visiškai viena.
Pavargau nuo melo sau pačiai
Bet vieną dieną supratau, kad pavargau nuo melo sau pačiai. Kad man nereikia tuščio miesto spindesio, nereikia „tikrintis savo žavesio“, jau pakankamai tuo pasisotinau. Man reikia ramybės. Man reikia viską pakeisti, net draugus. Nes tikri draugai – jie liks, nesvarbu, kur aš būsiu. O tie prisimetėliai...
Turėjau svajonę keliauti, kol leido sveikata, nors ji dar ir dar prastėjo. Visada maniau, kad kai dukrytė paliks namus, aš tai darysiu... Aplinkybės susiklostė taip, kad pardavusi butą išvažiavau gyventi į mažą miestelį. Tačiau dar ir šiandien mano tikrieji namai taip ir liko Panevėžys. Gyvenau provincijoj, o važinėjau dirbti į Panevėžį.
Kai dukra nusipirko kompiuterį, niekada juo nesidomėjau. Kartą, atvažiavusi iš Panevėžio draugė man pasiūlė pradėti naudotis skaipu, kad galėtume kalbėtis nemokamai. Juk skambučiai tada dar buvo labai brangūs. Jai pasakiau, kad prie kompiuterio manęs ji nepasodins. Bet pasodino!
Džiaugėmės, kad galim plepėti į valias. Greitai skaipus įsigijo visos mano draugės. Kaip būdavo smagu. Kartais susijungę su drauge ieškodavom draugių. Jokios, išskyrus rusų, kalbos nemokėjom, todėl skambindavom tik į Rusiją. Bet kažkodėl moterys mums niekada neatsakydavo. Buvo labai keista. Nes mes net mintyse negalėjom pagalvoti apie kažką, išskyrus draugystę. Kvailos, naivios avelės.
Pamačiau JĮ ir sutirpau
Vėlgi, nesiplėsiu, tik pasakysiu, kad vieną dieną į mano gyvenimą, atėjo Jis. Buvau prisiklausius apie „juos“, arabus, kurie tik ir ieško kvailių, kad galėtų patekti į Europą! Kaip jie kabina makaronus ir t.t. Tačiau... Vienas, būtent alžyrietis, mane net anglų kalbos pramokė. Supratau, kad jie nebūtinai teroristai, makaronų kabintojai, bet daugeliu atvejų – ir geri, kantrūs, svetingi, draugai. Buvau sau prisiekus niekada daugiau netekėti!
Meile jau seniai nebetikėjau. Tačiau vos išgirdus jo balsą, mane sukrėtė kažkoks keistas jausmas, vadinamas, būtent meile. Tai - lyg kažkokia lemtis... Kovojau su savo jausmu. Tarp kitko, mano mylimasis niekada nesišvaistė nei pažadais, nei ateities vizijom, nei komplimentais, o juo labiau nekabino makaronų. Jis tiesiog buvo jaunas, naivus, mylintis Alachą žmogus. Tyras, kitoks. Tokio, kokio dar nebuvau sutikusi.
Mano bagažas buvo per daug didelis, kad patikėčiau tuo, kas vyko. Abejonės draskė mane, bet suteikė antrą gyvenimą, sparnus. Man tikrai išaugo sparnai. Liga liko kažkur toli, lyg jos ir nebūtų buvę. Gyvenimiška patirtis ir tas naivumas mus taip traukė vienas prie kito.
Nevyko viskas spontaniškai. Pradėjau domėtis islamu, Alžyru. Norėjau kažkiek suprasti tą žmogų. Kuo jis kvėpuoja, kuo gyvena. Per pirmąjį mūsų susitikimą aš virpėjau kaip drebulė. Juk aš 10 metų vyresnė! Nesvarbu, kad jaučiausi kaip 20-ties. Kad švytėjau, bet ta baimė - o jei jis manimi nusivils!
Mudu susitikom Tunise, nes į Lietuvą jo niekas neįleido, o Alžyras yra uždara šalis. Nors ten patekti yra žymiai lengviau nei į Lietuvą. Bet mano įsitikinimai yra tokie, kad vyras turi pirma aplankyti moterį, o ne moteris lėkti į nežinią.
Kai jis palietė mano veidą ir pasakė: „Nebijok taip, juk tai aš, tavo Halimas“, aš ištirpau. Susilydžiau galutinai. Žiūrėjau į tokias tyras jo rudas akis, juodomis ilgomis blakstienomis ir supratau, kad be Dievo pagalbos čia neapsieita. Nors iki tol turėjau daugybę meilužių, neva mylinčių mane, bet tai, ką patyriau čia, buvo taip tikra, kad negalėjau net kvėpuoti, bijodama, kad ta iliuzija gali ir išnykti. Kad staiga viskas pasikeis, ir aš pavirsiu į jūros putą.
Misija: suprasti Alachą
Tos laimingos dienos prabėgo taip staiga, kad jam, paskutinę dieną išvykus, net gamta kartu su manimi verkė. Staiga lietus prapliupo, nors iki tol buvo alinanti kaitra. Verkiau aš, verkė dangus. Juk supratau, kad galiu to mano angelo daugiau ir nebematyti. Mačiau jo akis, kai klausiau: „Sakyk, ar tikrai tu taip tiki į Alachą?“. Man tą akimirką jo akyse pasirodė sielos dugnas, ir atsakymo nebereikėjo, nors ir išgirdau jį: „Taip, juk Dievas visur, kaip galima juo netikėti? Visų pirma Alachas“.
Net jei ir galėjau pagalvoti apie mudviejų miglotą ateitį, tai supratau, kad su kuo ne kuo, o jau su Alachu tai man tikrai teks juo dalintis. Todėl jei noriu to žmogaus, privalau gyventi jo gyvenimą, pamilti Alachą, bent jau labai arti susipažinti su juo. Laukė sunkus darbas. Išskaičiau viską, ką tik radau apie islamą.
Aš tikėjau Dievu, kaip Visatos kūrėju, kaip ta nematoma ranka, pastūmėjančia mus į vieną ar kitą kelią. Bet religija man atrodė žmonių sugalvotas dalykas. Radau katalikybėje prieštaravimų daug daugiau nei islame. Be to, čia nebuvo kunigų, kurie man jau seniai kėlė pasipiktinimą. Dievo įsakymas skamba taip: "Neturėk kitų Dievų, tik mane vieną“. O toliau skamba malda: "Šventoji Marija, Dievo motina!“. Arba: "Mūsų Viešpaties, Jėzaus Kristaus...“. Tai vėl kita tema...
Lietuvoje alžyriečio niekas nelaukė
Tas laikas, praleistas skaipe - lyg prarastas gyvenimas. Pradėjom planuoti jo atvykimą į Lietuvą. Tam reikia maišo pinigų, nervų, nusižeminimo, nuolankumo ir visokio kokio "-umo". Lietuva neturi jokių diplomatinių santykių su Alžyru. Norint gauti vizą jam reikėjo skristi į Egiptą. O tai - pakankamas atstumas ir pakankama krūva pinigų. Jis tikrai ne arabų šeichas, o tik paprastas vaikinas iš didžiulės, dvylikos vaikų šeimos, kurio tėvas jau senokai pasimiręs. O aš vargšė, auginanti dukrą. Nors tada jau dukra gyveno savarankiškai.
Bet tai tebuvo pati pradžia. Sunkiai dirbdama teuždirbdavau grašius. Turėjo jis gerą darbą, tačiau atlyginimai ten ne ką didesni kaip pas mus. Man nuo sunkaus darbo nutrūko delno sausgyslės. Nebevaldžiau vienos rankos pirštų. Dariau operaciją, bet ji ne ką padėjo, tik kad pirštai nebekabėjo. Dar baisiau - negalėjau ilgai dirbti. Na, bet nesvarbu.
Išsiunčiau jam iškvietimą. Tada prasidėjo tas košmaras. Tikrino saugumas, narstė mano skalbinius, lindo į mano privatumą. Iki šiol maniau, kad gyvenu demokratinėje valstybėje, kur yra privatumo teisė. Net kelis kartus jau buvau pagalvojusi: "Koks velnias nešė mane į tą galerą!“. O televizorius ir spauda tuo metu mirgėjo straipsniais apie fiktyvias vedybas. Juk blogiu patikėti yra žymiai lengviau nei gėriu.
Abejonių turėjau tiek ir tiek. Bet vėl ir vėl grįždavau prie jo, sielos gelmę atveriančių akių, ramaus balso ir dar, ir dar kartą patikėjau! Rašiau, prašiau maldavau... Kol pagaliau išsimaldavau! Jis po sunkių mėnesių pagaliau atvyko. (Jau tada, belaukiant vizos, gavau pasiūlymą iš Migracijos tarnybos išvažiuoti man. Tiesą sakant, buvau labai šokiruota.) Jis gavo ilgalaikę vizą, leidžiančią čia pabūti tris mėnesius. Pasiūlė susituokti, nes gyventi ne santuokoje su moterimi yra draudžiama. Nesakau, kad puoliau jam ant kaklo, sakydama „Taip!“ Nors reikėjo. Praradom laiko.
Ir kai pagaliau susituokėm Kauno mečetėje, tyliai ir ramiai, mums laiko buvo visai nebelikę. Jis atsivežė dokumentus. Tačiau dokumentas apie jo santuokos nebuvimą netiko. Jo brolis sutvarkė ten Alžyre. Bet dar reikėjo jį nusiųsti į Alžyro ambasadą, esančią Varšuvoje. Mano vyras ten skambino, ragino, bet laiškas taip ir neatėjo. Ieškojom kelių, kaip jam būtų galima sulaukti čia, Lietuvoje, to dokumento, juk kelionė tokia brangi. O skraidyti kaip verslininkui pirmyn, atgal, dar per Egiptą, tikrai buvo labai sunku. Tada atrodė, neįmanoma.
Taip nieko ir nesulaukėm. Jis išskrido... O dokumentą gavau jau po dviejų dienų... Kai atplėšiau voką, pasakyti, kad buvau šokiruota, tai nepasakyti nieko. Mažas lapelis su gal kokiu 50 antspaudų! Kai nuvežiau tą lapelį į Užsienio reikalų ministeriją, moteris, nustebusi man pareiškė: „Tai kur aš bedėsiu tą antspaudą? Čia nebėra vietos“. Na, uždėjo ant kito viršaus. O aš tapau legalia žmona, viena!
Tokių vestuvių nelinkėčiau niekam! Nesvarbu, kad tai tebuvo popierius. Kaip Halimas sakė, „Dievas žmones pirmiausia sutuokia danguj. O čia tik mes pabaigiam jo darbą“. Bet dabar jau tikrai nežinojau, kada išvysiu taip mylimą veidą. Kada vėl pažvelgsiu į tas sielos dugną atveriančias akis. Vėl nekalbėsiu apie tą laiką skyriumi, kai susitikdavom tik skaipe. Tai kainavo daugybę nervų, kantrybės.
Liga atėmė gražiausią mūsų laiką
Be to, laikas tiksėjo tikrai ne mano naudai. Sveikata vis prastėjo. Nutrūko ir kito delno sausgyslės. Taigi... Metus laiko gyvenom skaipe. Kai pagaliau susitvarkėm visus dokumentus laikinam leidimui gyventi, kol vyko svarstymas, lyg iš Hamleto - būti ar nebūti, man vis darėsi blogiau. Jau ir kojos sunkiai vaikščiojo. Ėjau tik su ramentais. Padarė vieną kojos operaciją. Susirgo kita. Pats gražiausias laikas buvo iš mūsų tiesiog pavogtas, atimtas...
Kai metęs savo darbą, atsisakęs savo šeimos (turiu omenyje, mamą, brolius, seserį), kuri jam buvo ir tebėra šventa, jis gavo leidimą atvykti į mano mielą kraštą, kuriame jau tada jaučiausi našlaite, pasitikau jį pasiramsčiuodama ramentais. Bijojau taip, lyg pirmą kartą. Kam reikalinga tokia! Bet jis neparodė jokio atstūmimo. Tik dar daugiau globojo.
Pirmiausia nuvykom į migracijos skyrių pabaigti kažkokių formalumų. Nes leidimo gyventi Lietuvoje jis dar neturėjo. Mes jo tik laukėm. Pasodino mudu į skirtingus kambarius. Turėjom atsakyti daugybę idiotiškų klausimų. Nebuvo nė vieno, kuris manęs, kaip Lietuvos pilietės, nepiktintų! Klausimai skambėjo lyg pasityčiojimas. Kokios buvo mūsų vestuvės? Kaip išdėstyti mano kambariai? Kokias vyras mėgsta spalvas? Kokie mano draugų, jo draugų vardai, išvardyti visas gimines. Kokius apatinius mėgstam? Net šiurpas krečia!
Jau viskas praeityje, bet prisiminimai tiesiog kyla prieš akis. Greitai atsiguliau kitai kojos operacijai. Halimas gavo šiaip ne taip tą laikiną leidimą gyvent Lietuvoje. Sėdėjau vežimėlyje, bet to net nejaučiau. Niekada nemaniau, kad vyras gali rūpintis taip savo žmona. Mano tėvelis buvo labai geras, bet nuo Halimo dar sklido kažkokia ramuma.
Priėmiau islamą, nes maniau ir tebemanau, kad jei nori išvengti daugybės nesusipratimų, tiesiog privalai žvelgti per vieną prizmę. Ir dar vienas stebuklas - išmokau maldos arabų kalba. Ir gana lengvai. Vėl manau, be Dievo čia neapsieita. Jam nebuvo gėda su manimi eiti į miestą su rateliais, visi darbai perėjo į jo rankas, net maisto gamyba.
Buvau ligonė, bet labai laiminga. Net patikėjau, kad Dievas tikrai viena ranka atima, kita ranka. Be rankų, be kojų, bet labai laiminga. Juk gyvenimas manęs niekada nelepino. Ko gero, nėra to blogio, kurio nebūčiau patyrusi. Kaip sakau, mano gyvenimo našta tokia, kad turėčiau šliaužioti žeme.
Nuolatinė kova dėl gyvenimo Lietuvoje
Teismas pripažino mano vyrą mano rūpintoju. Su jo darbo paieškom sekėsi sunkiai. Be to, kai mes gavom teismo sprendimą, jis privalėjo būti draustas socialiniu draudimu. Kad nors galėtų nueiti nemokamai ar bent už nedidelius pinigus pas gydytoją. Bet... jis neturi nuolatinio leidimo gyventi. Juk jo tiesioginis darbas ir yra mano priežiūra. O toks darbas tikrai nėra iš maloniųjų.
Kai atėjo laikas vėl prašyti laikino leidimo gyventi, kažkodėl pamaniau, kad galbūt jam, turint tokį teismo sprendimą, bus padaryta išimtis. Jis gaus jau ne laikiną leidimą, o pastovų. Juk logika tokia: jei jis negaus leidimo, aš galiu kreiptis į teismą. Galų gale, yra kažkoks žmogiškumas, kad man nereikėtų lakstyti po migracijas ir kiekvienais metais rašyti, jog aš sutinku, kad man priklausančiame name aš leidžiu gyventi savo vyrui! Juolab kad rašyti kaip ir neturiu su kuo. Paėmusi šratinuką, suku neaiškias raides, kurias įskaityti sunku.
Taip ir gyvenom... Net buvo iš migracijos atvykę tikrinti! Dar šlykščiau pasidarė.
Jau atgyvenom penkerius metus, po kurių vyrui lyg ir priklausytų nuolatinis leidimas gyventi, tačiau... Vyras turi ir kalbos, ir Konstitucijos egzaminų sertifikatą. Turim teismo sprendimą, gyvenam niekam netrukdydami. Vyras rūpinasi manimi, ir mano gyvenimo kokybė tik nuo jo ir priklauso. Niekas nepasikeitė.
Netiesa, kad meilė trunka tik trejus metus. Mano jausmai tik stiprėja. Sunku įsivaizduoti, bet ji net tapo nesavanaudiška. Dažnai galvoju, kad jis turėtų mane palikti. Kam aš, medūza, jam? Juk suprasčiau. Neturėtų savo gyvenimo aukoti man. Bet, matyt, yra ta nematoma gija, mus siejanti. Čia mes turim gyvenimą, namus. Ir nė kiek tolerancijos.
Bet mano gyvenimas čia....Grįšiu, pagaliau, prie to, nuo ko pradėjau. Prie laidos, kurioje bandžiau ieškoti kažko, ko niekada negausiu. Ir nebūčiau dalyvavusi, jei ne tas skambutis iš migracijos skyriaus. Pasirodo, kažkaip atgyvenom penkerius metus, o dabar pritrūkom pinigų! Privalėjau gabentis į migracijos skyrių, kad rašyčiau pasiaiškinimą, kaip mes gyvensim iš tiek mažai pinigų!
Sulaukusi savo saulėlydžio, pragyvenus tiek metų čia privalau kažkam rašyti pasiaiškinimą! Tai peržengia visas ribas. O dar geriau jaučiausi sulaukusi pasiūlymo emigruoti į Alžyrą! Su savo sveikata? Atleiskit... Kita laidos dalyvė Gintarė jauna, ji galvoja, kaip ir kiekvienas mano šaly. Tai normalu. Išmintis,ateina su metais. Tačiau ten buvo ir Giedrius.
Apskritai pasijutau lyg išlipusi iš mėšlo duobės kur taip smirda. Juk bėgau nuo miesto, nuo arogancijos, nuo tuštumos. O ten vėl viskas išplaukė į paviršių. Žiūrėjau į suaugusį, save vadinantį labai protingu, vyrą. Kuris arogantiškai šaipėsi, arogantiškai plojo, vaipėsi. Protingas - nebūtinai išmintingas. Giedrius labai plojo pinigams, išoriniam spindesiui ir t.t. Nė vienas nei pinigų, nei netgi savo protinių sugebėjimų nenusinešim į Anapilį. Kaip ten bebūtų, vienintelė išmintis keliaus su mumis ir stos prieš Kūrėją. Tai, kas yra nematoma, kas yra paslėpta.
Buvau panaši į Giedrių. Kartais pasipūtusi, kartais arogantiška, bet niekada šalta. Tas žmogutis šalia manęs - tylus, labai ramus, manyje padarė revoliuciją. Žinoma, labai daug davė ir liga. Pagalvojau, tas, kuris atvyksta į Lietuvą darytis pinigų, yra mažas dievukas, o tas, kuris duoda nė kiek ne mažiau Lietuvai slaugydamas savo neįgalią žmoną, vertas tik patyčių.
Jei pasvėrus, prieš Kūrėją viskas pasikeis. Tas pinigų darytojas ir liks tik šiukšlių darytoju, o tas, kuris darė gerus darbus, ilsėsis tikroj palaimoj ir ramybėj.
„Aš į šviesą skridau, lyg apakus plaštakė... Ir nudegus sparnus, aš ant žemės drėgnos sušalau...“. Tai ištrauka iš mano eilėraščio. Esu savo šalyje visiška našlaitė... Medūza, atmata... Nesitikiu nieko, bet labai noriu apginti tuos, kuriais anksčiau bjaurėjausi. Noriu, kad bet kuri, prieš įsileisdama į savo širdį, o svarbiausia – į gyvenimą, kitatautį, žinotų, jog tai nepaprastai sunkus ir ilgas kelias. Nebūtinai vedantis į laimę.
Halimui išvykus į Alžyrą (jis ten visada išvykdavo mėnesiui), sužinojom, kad jis taip pat nėra sveikas. Turi sunkią chronišką ligą... Kitu atveju, sakyčiau - lėk čia! Juk gal mūsų medicina geresnė. Tačiau čia dirbdamas ir gyvendamas tiek metų jis neturi net teisės kreiptis į gydytojus...
Kas bus toliau? Kitu atveju, prieš trisdešimt metų, būtų galima sakyti: „Ačiū partijai, Tėvynei“. O kam dėkoti dabar?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
