Tai baisiau nei baisu.
Rytas. Už durų sėdi (jei gauna atsisėsti ant nesulūžusios kėdės, tai pasisekė) nesibaigianti pavargusių, su mažamečiais vaikais ir terbomis, susirūpinusių, gal sergančių, kartais ir nesipraususių ir be nuotaikos Vilniaus miesto piliečių eilė. Visi kantriai laukia ir tikisi, kad gal šį kartą pasiseks. Taip atrodo tik pirmą kartą atvykus, nes po kelių apsilankymų supranti, kad nieko čia rimto nepeši, nes čia nieko rimto ir nevyksta. Bet nėra kur dingti, nes dokumentus, bedarbio pašalpai gauti, privalai pasirašyti laiku ir, pagal įstatymą, pasirodyti esąs gyvas kartą per mėnesį.
Sulaukei savo eilės, užeini į kabinetą, pasilabini maloniai, bandai pašnekėti su tave priimančiu žmogumi. Bet čia sėdi nebe žmogus, o - valdininkas, o jis bendrauja taip, kaip nori: kartais maloniai, kartais tiesiog - siaubas, jog net žadą atima, ir tai priklauso nuo personalo moteriškės nuotaikos. Tada, po įprasto klausimėlio: ar kažkokio darbo ieškojote, ar sekėsi, gauni pasirašyti popieriuką, kad atvykai laiku ir dar keletą popieriukų, kuriuos įsega į bylą.
Tada nuobodžiaudamas pasėdi, patyli, pažiūri pro langą ir, jei tą dieną niekas su tavim daugiau nebebendrauja, sakai „ačiū“ ir spraudi lauk.
Na, jei pats sugebi nuraminti priešais sėdintį žmogų ir jį išprovokuoji kalbėti, tai tada pasisekė, tada bent gali pasiguosti jam, kad sunkūs laikai, vyresnis amžius šiandien yra kliūtis beieškant darbo. Na, gerai, ji šyptelėjo - sulaukei ir kažkiek dėmesio.
Ta darbuotoja, kankindamasi patikrina kompiuteryje, ar nėra užsakymų pagal tam tikrą specialybę, ką sėkmingai kiekvienas raštingas gali padaryti pats įlindęs į Darbo biržos tinklalapį, tada ant popierėlio skiauties, taip, taip ant skiauties, gauni telefoną, lyg išganymą, su įpareigojančiais vadybininkės žodžiais - pasiskambinkite.
Įtariu, kad tą patį telefono numerį per dieną ji duoda bet kam ar bent kiek normalesniam, ar bent jau įkyriam klientui. Pasiskambini - žinoma, ta vieta jau būna užimta arba siūlo keistą darbą, vietoje aptarto atlyginimo - minimumą, juk per Darbo biržą kandidatuoji, reiškia, esi lyg ir susitepęs, tik neaišku kuo, nes ateini oriai, normaliai, civilizuotai nusiteikęs, o patenki į bomžyną, su vakarykščių išgertuvių tvaiku, keiksmažodžiais laiptinėje ir "Humana" drabužių dezinfekcijos kvapeliu.
Yra ir vienas kitas šviesesnio veido pilietis, kuris susisukęs tyli, kad tik niekas jo nieko neklausinėtų. Žmonės nekalti, kad valdžia nemato, kaip gyvena, ir taupo sunkmečiu žmonės, kur ritasi tokia sena ir garbinga tauta. Matyt, toks jau valdžios supratimas apie padėvėtą aprangą ir svetimus, išmestus skudurus, jei nesiima rimtesnių darbo vietų kūrimo planų ir priemonių. Reiškia, valdininkams tai tinka ir patinka, nekliūna, matyt, toks jų ir mentalitetas.
Net labai senais, sunkiais laikais, dar mano senelė sakydavo, kad jau svetimo gero, vaikeliai, nenešiokit, nežinot, kas per žmogysta buvo tuo drabužiu apsivilkęs ir ką gero ar blogo jis su tuo drabužiu veikė, sirgo ar ne ir t.t.. Bet mes gi ne apie tai.
Ir paskutinis malonumas pasirašius ir gavus skiautelę su telefonu - susirenki rankines ir greičiau į gryną orą. Atia, aš gal pats viską susirasiu, tik va - į kurią pusę, neturint pažinčių bėgti ir nebeaišku. Įdarbinimo agentūros renka pinigėlius, kurių ir taip neturi, jos nepaiso padorių elgesio normų, nes naudojasi diskriminacijos įstatymo nebuvimo spragomis, vadinasi jos nepatikimos. Gerai, kad žmogus yra sumanus ir išeitį suranda.
Taigi patys pagalvokit, ponai valdininkai, na, koks gi turtingas, išsilavinęs, save gerbiantis, mąstantis, o, neduok Dieve, dar ir užsienietis, darbdavys, normaliai, pasitikėdamas išdrįs užeiti į tokią įstaigą ieškoti sau darbuotojų? Ši vieta - tai tik pajuokų objektas per TV laidas. Darbo birža - tai vieta, kur susirenka bedarbiai iš viso Vilniaus, ir prašo pasigailėti, išgelbėti.
Argi mūsų valstybės informacinė sistema neleidžia tvarkyti pagal įstatymą priklausančių išmokų civilizuotu būdu? Visi gi esame suskaičiuoti, registruoti - tik 3 milijonai informacinių eilučių, juokas, palyginti su kokios nors didžiulės drabužių kompanijos asortimento apimtimis.
„Sodra“ visuomet mato – jūs dirbate ar ne, kokias išmokas gavote, ko dar ne, tai kur problema? Ar tai reiškia, kad reikia bet kokia kaina išlaikyti valdiškas darbo vietas? Ar problema pačiuose mumyse, nes kai pats dirbi tokioje valstybinėje įstaigoje, tai ir taip labai viskas gerai, kad tik ilgiau nieko nekeistų, nejudintų, na, nebent nori atlyginimą kelti, nes gali ir išmesti į gatvę.
Siūlau paprastą išeitį, didelio proto nereikės - nukopijuokite kurios nors išsivysčiusios šalies, pavyzdžiui, Šveicarijos, tokių problemų sprendimo būdą ir nesukit sau galvos. Gal tuomet atsirastų personalo vadybininkams daugiau laisvo laiko, kurį jie galėtų skirti tiesioginėms, savo klientų darbo paieškoms ir pagalbai...
Na, tai dabar pasakykit, ar taip turi veikti įdarbinimo, visos Lietuvos žmonių viltis - Darbo birža? Aš jau nenagrinėjau dar šimto problemų, su kuriomis susiduria žmonės ten nuėję.
Valdininkai dirba lėtai, pagal instrukciją ir neskubėdami, o kam, o kur skubėti? Lietuvos darbo birža ir taip nusiskina nuopelnus nuo visų likusių įdarbinimo agentūrų veiklos, nes kai pilietis pats susiranda darbą, pagal veikiančius įstatymus privalo informuoti Darbo biržą. Tada Darbo birža užsideda sau pliusiuką ir įsidarbinusiojo informaciją sutvarko pagal galiojančią vidaus tvarką ir čia jos funkcijos baigiasi. Byla nr. xxx uždaryta, visi nuopelnai - Darbo biržai. Statistika sutvarkyta.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
