Valdžia garantuoja tik skubią, gyvybiškai svarbią ir būtiną pagalbą, kuri turi būti finansuojama iš valstybės biudžeto. Tačiau ar šis KT išaiškinimas ką nors pakeis? Iš karto po KT sprendimo sveikatos apsaugos ministras duodamas interviu LRT radijui, pabrėžė, kad visos sveikatos paslaugos yra ir svarbios, ir būtinos, todėl KT išaiškinimas nieko nekeičia, netgi paremia dabar vykdomą sveikatos reformą. Taigi valdžia nė kiek nedvejodama ir toliau žada vykdyti savo pradėtą politiką, nukreiptą prieš privačias gydymo įstaigas, o tai reiškia - prieš paciento teisę rinktis, bei visišką nesiskaitymą ir su valdiškomis įstaigomis ir jose dirbančiais gydytojais bei slaugytojais.
Ką KT išaiškinimas ir ministro žinutė per LRT radiją turi bendro? KT suponuoja į būtinąją ir gyvybiškai svarbią pagalbą, o ministras tokią pagalbą apibūdina savaip, sakydamas, kad visos sveikatos priežiūros paslaugos yra būtinos ir gyvybiškai svarbios. Toks prieštaravimas savo esme yra ne kas kita, o jau seniai prasidėjusios diskusijos tęsinys dėl sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo objekto apibrėžimo.
Šiuo metu niekaip nėra nuspręsta, kokios sveikatos paslaugos yra finansuojamos PSDF lėšomis, o tai reiškia, kad visos, didžiulėje sveikatos sistemoje teikiamos paslaugos – nuo gydytojo konsultacijos sveikos mitybos klausimais iki širdies operacijos, nuo švarios patalynės ligoninės palatoje kas antrą rytą (kodėl ne kas rytą, kaip viešbutyje?) iki kakavos su džiuvėsiu vakarienei, finansuojamos iš PSDF. Viskas nemokama, už viską sumoka valstybė, apie jokius primokėjimus negali būti net kalbos, dažai pabrėžiama valdžios.
Bet štai, šios nemokamos medicinos karalystėje, egzistuoja viena sritis, kurioje tiksliai apibrėžta, ką apmoka ir kokia dalimi apmoka valdžia, o kokia dalimi turime prisidėti patys. Tai - vaistai ir kai kurios medicininės priemonės. Kompensuojamųjų vaistų ir priemonių sąrašui tvirtinti yra sudaryta net speciali komisija, kuri sprendžia kokie vaistai ir priemonės bus kompensuojamos, t.y. apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, kuriuos vaistus ir priemones turėsime pirktis patys savo lėšomis.
Mat šioje srityje, net ir ministrui turbūt nekyla abejonių, kad niekaip neįstengtų aprūpinti visų norinčiųjų ir visų kuriems iš tiesų reikia, nemokamais vaistais ir priemonėmis, juolab kad vaistas nelygus vaistui, o profesionalus spaudžiamasis tvarstis - nėra smėlio maišelis, kuris dažnai šiuo metu naudojamas ligoninėse. Čia neišeitų atvirai suokti, kad viskas nemokama. Kodėl vienur, kaip skelbia valdžia, viskas turi būti nemokama, o kitur – lyg savaime suprantama – reikia nusipirkti viską pačiam arba dalinai primokėti?
Mat su užsienio vaistų ir priemonių gamintojais savaip nepakovosi, neįsakysi gamintojui mažinti vaistų ir priemonių kainų, neprimesi savų taisyklių ir savo nemokamos medicinos vizijos, tenka taikytis su rinkos dėsniais ir rinkos sąlygomis. Nenori – nepirk, jei nori – prašom, tik ar turėsi kuo už viską sumokėti? Čia pasirinkimas menkas.
Tačiau ten kur baigiasi užsienietiški rinkos dėsniai, prasideda savi – kitokie, nemokamos medicinos dėsniai. Čia gydytojas turi būti gyvas Hipokrato priesaika, nupirkta aparatūra negenda ir nevartoja elektros energijos, o atsidūrus ligoninėje – įmanoma netgi sutaupyti - tuos pačius kompensuojamus medikamentus, už kuriuos būtų tekę papildomai primokėti vaistinėje, čia jums skirs nemokamai.
Gydytojų sukuriamos paslaugos čia apmokamos sava valiuta – balais, kurios kursą taip pat nustato valdžia. Jei eilėje pas šeimos gydytoją reikia laukti dvi savaites, nieko tokio, galima išsikviesti greitąją pagalbą, kuri pristatys tiesiai į ligoninės priimamojo gydytojo kabinetą, o sugužėję visų specialybių gydytojai konsultantai, atlikę skubos tvarka reikalingus tyrimus, iš karto nustatys diagnozę ir paskirs nemokamą gydymą. Juk visa pagalba yra skubi ir gyvybiškai būtina.
Šiame nemokamos medicinos žaidime, nedidelėms problemoms išspręsti tereikia pacientus permesti iš privačių gydymo įstaigų į valstybines, gydytojus priversti atidirbti rajonuose, eiles poliklinikose mažinti tereikia įsakymo. Savoms taisyklėms savo priemonės, o savame kieme savos taisyklės.
Net ir tokioje rožinėje nemokamos medicinos šalyje rinkos dėsniai randa savo vietą ir sistema pasiima tą trūkstamą dalį, kuri valdžios neįvertinama ir niekaip neįkainuojama. Šiandien virš 20 proc. sveikatos sistemos finansuojama tiesioginiais, legaliais ir nelegaliais primokėjimais už suteiktas paslaugas. Šie realūs pinigai sukuria savą juodąją rinką sveikatos sistemoje, kurioje net ir skubi bei gyvybiškai būtina pagalba, kurią garantuoja Konstitucija, tampa tos pelningosios dalies, t.y. planinės ir nebūtinosios pagalbos podukra.
Atsiranda gerai apmokamos ligos ir paklausios procedūros, šiltos vietelės ir mokių pacientų srautų valdymui reikalingi susitarimai. Viskas pasiskirsto ir lyg savaime orientuojasi į tą tikrąjį pinigą, kurį atneša pacientas legalios ar nelegalios priemokos pavidalu.
Niūru ir apmaudu stebėti, kaip savoje šalyje tokiu žaidimu nuvertinami tiek gydytojai, tiek pacientai, supriešinamos privačios sveikatos įstaigos su valstybinėmis. Kada pagaliau ministras baigs žaisti nemokamos medicinos žaidimą, ir supras, kad mūsų gydytojų kuriamos paslaugos irgi turi savo vertę ir kainą?
Kada pagaliau išdrįs viešai pasakyti, kad brangiausias turtas – sveikata, iš tiesų yra labai brangus ir norint sugedusią sveikatą pataisyti, už ją reikia mokėti ne iš oro trauktais balais, bet tais pačiais realiais pinigais, kuriais mokame už viską?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
