Aukščiau paminėti asmenys gali toliau ir nebeskaityti. Aš norėčiau padiskutuoti su neutraliais, be išankstinių nusistatymų mąstančiais žmonėmis. Prašau nesupykti už stiliaus ar istorijos klaidas, esu tik paprastas inžinierius.
Nagrinėjant Maidano įvykių chronologiją susidaro įspūdis, kad procesų variklis tikrai nebuvo ukrainiečių išsirinkto prezidento mirties troškimas. Nors įvykiai klostėsi 3 mėnesius, tačiau kulminacija buvo labai žaibiška ir likus tik vienai dienai iki Sočio olimpinių žaidynių pabaigos. Kadangi laikas kažką labai spaudė, buvo nutarta, kad proceso pagreitinimui reikia žmonių aukų. Vieną dieną žūva apie 20 žmonių, bet vėliau Viktoras Janukovičius su opozicija šiaip ne taip susitaria (mes visi žinome, kad garbingi žaidėjai savo sutarčių laikosi).
Tačiau aikštė susitarimo nepriima, kažkieno pastūmėti pradeda ataką, dėl ko dar apie 80 žuvusių. Na, dabar jau užtenka. V.Janukovičius neatlaiko spaudimo ir bėga. Švenčiam demokratijos pergalę. Asmeniškai manau, kad jei buvęs Ukrainos vadovas būtų išlaukęs pirmadienio, krizė būtų buvus mažesnė, nei turim dabar.
Kad Vakarai žaidžia didelius žaidimus dėl Ukrainos, tai nėra blogai. Mes, būdami ES piliečiais, esame suinteresuoti kuo didesne ES įtakos zona pasaulyje ir ypač Europoje. Aišku, gaila žuvusių žmonių, bet jie turėjo suprasti, kad yra tik sraigteliai kažkieno lošime. Man tik nesuprantama štai kas - negi Vakarai galvojo, kad pasibaigus olimpinėms žaidynėms, Vladimiras Putinas kaip niekur nieko gyvens toliau?
Negi jie dar nesuprato, kad jis būna gana agresyvus, kai yra užspraudžiamas į kampą? Mano nuomone, Vakarų diplomatai besąlygiškai turėjo turėti strategiją, kaip elgtis su Rusija, iš pasalų sudavus jai šlapiu skuduru per veidą ir dar beveik jų namuose. Deja, iš pastarųjų dienų pavapėjimų ir pažagsėjimų kyla klausimas, ar šiai situacijai buvo paruošta sprendimų?
Istorijos pamokos
Prieš kelerius metus skaičiau Roberto Petrausko knygą apie Antrąjį pasaulinį karą ir jo priežastis. Nori nenori peršasi V.Putino aliuzijos su Adolfu Hitleriu. Juk fiureris irgi neplanavo tokių staigių įvykių. Jis galvojo apie karą, bet planavo dar ilgai jam ruoštis. Jo planus pakeitė tik Vakarų „tolerancija“.
1936 m. Hitlerio kariuomenė įžygiuoja į Reino kraštą. Reicho šaltiniai rodo, kad tai buvo gryniausias lošimas ir fašistai stebėjo įvykius, kaip per didelę pokerio partiją. Prancūzijos kariuomenė, užėmusi pozicijas kitoje upės pusėje, vokiečių kareivius tik palydėjo akimis. Jei jie būtų gavę atkirtį, vadovybė planavo iškart atsitraukti ir daugiau laimės nebandyti.
Pasisekė vieną kartą, gal pasiseks dar, tais pačiais metais neiššovus nė vieno šūvio krenta Austrija. Vakaruose notos, diplomatų pasiskraidymai vieni pas kitus, vos ne maldavimai liautis, bet tai ir viskas. Apetitas kyla bevalgant. 1938 m. taip pat tyliai su Lenkija pasidalinama Čekoslovakija, po metų jau karine jėga užkariaujama ta pati Lenkija, su minimaliu pasipriešinimu Skandinavija (neatsimenu tikslaus laiko). Jokio karinio atsako. Aišku, priaugus tiek raumenų (visi užgrobtų šalių resursai naudojami Hitlerio tikslams) nebaisi jau nei ta pati Prancūzija su Anglija.
Kas gali pasakyti, kur Rusijos prezidento dabartinio ir ateities apetito ribos? Ar į jas nepatenkam ir mes? Ar dėl mūsų Vakarai nustotų žagsėti ir imtųsi veiksmų? Šie klausimai lieka retoriniai, bet V.Putinas žino kiek daug raumenų gali priaugti Ukrainoje, o Vakarai nelabai mokosi iš istorinių klaidų.
Bet gal aš klystu ir koziriai ant stalo dar neišmesti, pavyzdžiui, Rusijos viduje? Ką manot jūs?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
