Kelios dienos po lemtingų ir siaubingų vasario 20-osios įvykių Kijevo Maidane, atrodo, niekas nesuprato, kas vyksta. Įsivaizduokite Holivudo filmą, kai šalia pagrindinio veikėjo sprogsta granata, ausyse spengia tyla, aplink sulėtėjęs vaizdas ir krintantys pašauti kūnai, dulkės, dūmai ir nebylūs riksmai. Vaizdas pradeda greitėti ir tave įmetą į realybę pilnu greičiu. Toks jausmas tas dienas, manau, lydėjo ukrainiečius Kijeve ir kituose miestuose. Buvo skaičiuojamos aukos, identifikuojami kūnai, gydomi sužeistieji ir raminamos mamos. Viskas vyko iš inercijos. Nes instinktyviai taip reikėjo daryti.
Atvykome į Kijevą penktadienio ryte ir iškart ėjome į aikštę (Maidaną). Pirmas vaizdas – sudegę profsajungų rūmai, laužų dūmai, palapinės, plevėsuojančios vėliavos. Barikados, pagamintos iš visko – medgalių, reklaminių stendų, sniego, padangų, suoliukų, vamzdigalių, net šviestuvų. Barikadų mastas neįsivaizduojamas. Didžiausios užtveria gatves, tada kelios eilės barikadų už jų, tada - vidinės barikados, kad judėti viduje vidaus pajėgoms būtų kuo sunkiau. Matosi, kad viskas buvo kurta chaotiškai, prilipinamos naujos barikados, tvirtinamos senos. Kiekvieno daikto barikadose tikslas – priedanga nuo šūvių.
Nuo barikadų žvilgsnis sustingo pamačius Maidano žmones. Kai kurie čia buvo jau ne pirmą dieną ar mėnesį. Atrodė kaip vaikščiojantys negyvėliai. Jų akys - stiklinės, oda pamėlusi, pabalusi ir papilkėjusi. Rankos suodinos, judesiai klampūs. Kai kurie sėdi prie statinėse degančių malkų, fokusuoja savo žvilgsnį nežinia kur. Visų mintys kažkur kitur.
Pamanėte bomžai? Pirmas įspūdis - iš tikro toks, bet mes patys labiau pasijautėme dvasios bomžai prieš Maidano žmonių tvirtybę. Kitą akimirką tie patys žmonės nusišypso, tave kviečia arbatos, sriubos, košės ar pasišildyti prie laužo. Jų veidas pasikeičia. Veidas priverčiamas nusišypsoti ir pažvelgti kitam žmogui į akis.
Maidano žmonės optimistiškai kalbasi su visais atėjusiais. Kiekvienas tada sustingsta, išsigąsta – pagalvoja, juk aš turėčiau guosti, paremti ir užjausti. Nes juk ne aš stovėjau su lazda prieš automatus ir ne mano draugai prieš kelias dienas buvo žudomi prie pat manęs.. Jei nenusisukdavai ir nenueidavai, jie papasakodavo tau trumpą istoriją apie įvykius aikštėje. Dažnai, bendraujant su jais, žodžiai strigdavo gerklėje ir verkdavome. Jie neverkė. Nebe.
Maidane – neįtikėtina švara ir organizuotumas. Aišku, ne ta švara, kur viskas spindi, nes ką tik čia maišėsi ir degėsiai ir sniegas, ir purvas ir kraujas. Bet nepalyginsi su švara kitose Kijevo vietose, kur ir šiukšlių, ir nuorūkų, ir netvarkos ganėtinai daug. Didžiulis nepriklausomas miestas aikštėje viduje tvarkosi kaip šveicariškas laikrodis – tvarka aplink palapines, praėjimuose, šiukšlės išvežamos, lauko tualetai valomi. Aplinkiniai pastatai, išskyrus minėtus „Berkut“ karių padegtus profsajungos rūmus, nepaliesti, langai sveiki.
Kai kuriuos pastatus verslininkai užleido maidaniečiams – jie sveiki ir švarūs. „Mcdonalds“ restoranai paversti psichologinės pagalbos teikimo centrais, „Mango“ drabužių parduotuvė – užuovėja ir miegojimo vietą, kavinės ir barai paversti valgyklomis, kur nemokamai dalinamas maistas ir šilta arbata. Maidaniečiai taip pat renka paramą daiktais, maisto produktais, rūbais (rūbų, sakė, labai reikėjo, nes jie apdegdavo, sušlapdavo ir būdavo sukruvinami).
Gauta parama sandėliuojama ir skirstoma pagal poreikį. Pagrindiniai sandėliai yra bažnyčių kiemuose. Taip pat renkami pinigai nukentėjusiems – paprastai prie tako ar vidury tako padedama permatoma dėžė ir užrašu „Paremkite Maidaną“. Tik prie kas penktos tokios dėžės kažkas stovi ir prižiūri, kitos beveik pilnos tiesiog vidurį kelio ir nuolat pildomos.
Vienas vaikinas, renkantis pinigus, papasakojo, kad jau dvi savaites čia. Drebančiom rankom geria kavą ir sako, kad čia būti geriau, nes namie jam kyla panika ir negali nurimti – reikia padėti draugams Maidane. Vieną savo draugą jis pats išnešė, sakė, rankos nebenusiplauna nuo kraujo.
Penktadienio vakarą atvirame karste buvo nešama dar viena auka. Buvo skanduojama „Šlovė Didvyriams“, „Didvyriai nemiršta“. Barikados nesustoja pildytis kalnais gėlių ir gedulo žvakių. Vakare žvakės išryškina gėlių kelią nuo Maidano palapinių miestelio, kur glaudėsi gynėjai, barikadų, kur kovėsi žmonės su lazdomis prieš gerai ginkluotus pareigūnus. „Dangiškas takas“.
Naktis Maidane praeina diskutuojant prie laužų, tvarkant aplinką ir prisimenant žuvusiuosius.
Šeštadienis – Maidane „subotnitsa“. Tai visuotinė talka, kai tvarkoma aplinka ir padedama kaimynui. Mes prisidėjome prie vieno iš vidinio labirinto dalių tvarkymo – nešėme maišus su sniegu, ardėme chaotiškai sukurtas barikadas ir rūšiavome grindinio akmenis. Visos medžiagos bus panaudotos pagrindinėms barikadoms sutvirtinti, nes, kaip žinote, didelė dalis jų buvo padarytos iš sniego, kuris sparčiai tirpsta. Vienoje labai mažoje erdvėje beveik tyloje darbavosi ir senas ir jaunas, ir vyras ir moteris, ir studentas ir veidą dengiantis Maidano gynėjas. Purvas ir suodžiai puikiai derėjo su išeiginiais batais ir rankinėmis ant moterų pečių.
Aikštėje nuolat begalė žmonių. Kai kurie jų atvyko pažiūrėti, kas čia nutiko, kiti padėti, treti gedėti ir pagerbti žuvusių. Buvo ir tokių, kurie fotografavosi, kad pasižymėtų, jog „aš čia buvau“. Beveik visi segi Ukrainos vėliavos spalvų raištelius. Mes segėjome Ukrainos ir Lietuvos vėliavos raištelius, todėl sulaukdavome nuoširdžios padėkos, kad Lietuva palaiko juos sunkiu momentu. Mus dažnai palaikydavo žurnalistais ar ambasados darbuotojais, nes jei Maidane -užsienietis, jis negalėtų būti turistas. Gal todėl, kad mus palaikydavo žurnalistais, mums pasisekė patekti į Maidano gyvenimo vidų.
Vieni Maidano gynėjų pakvietė mus košės ir arbatos. Tai buvo pati skaniausia grikių košė su balta duona ir juoda saldinta arbata. Turbūt laisvės skonis. Maidane maistą dalija paramos ir labdaros organizacijos, kitos organizacijos ir patys Maidano gyventojai. Teko ragauti ir „revoliucijos sriubos“.
Maidano gynėjai nusivedė mus į vieną pirmųjų ten pastatytų palapinių. Ji pastatyta pačiame palapinių miestelio centre, aukščiausioje vietoje. Mes net stebėjomės, ar nebaisu būti atviru taikiniu. Palapinės karkasas suręstas iš kelių lentų, apdengtas polietileno plėvele, iš vidaus sukabintos antklodės. Viduje - du gultai ir malkomis kūrenama krosnelė - "buržuika". Palapinė ne daugiau nei 8 kvadratiniai metrai, bet per šalčius, kai buvo minus 20 laipsnių, ten per naktį po šiek tiek pamiegodavo 20-30 gynėjų. Palapinėje mus parodė vieną prašautą skylę stoge (šauta snaiperio nuo profsąjungų rūmų), kitą prie įėjimo durų (sakė, kulka paklydėlė). Palapinėje niekas nebuvo pašautas.
Maidano gynėjai susiskirstę į vadinamas šimtines („Sotnia“). Šių šimtinių pavadinimai būna su skaičiais („7 Sotnia“, „14 Sotnia“), su miestų pavadinimais ir net moterų šimtinės. Dangiškąja šimtine („Nebesna Sotina“) yra simboliškai vadinami tie, kurie buvo nužudyti.
Įstrigo kraupūs vaizdai. Ne kraujas ar besimėtantys kūnai. Tačiau žmonių sielos žaizdos. Matėme, kaip Maidano gynėjai už rankos vedė savo draugą. Vaikinas paniškai bijojo eiti Maidano centrinės dalies link. Draugai jam norėjo parodyti, kad viskas baigėsi, kad jau nebešaudoma: „Imk mano ranką“, „eime kartu“, „viskas dabar bus gerai“ ragino jie. Šalia einanti motina viduje klykė, išorėje ramino sūnų. Kitoje pusėje prie grindinio plytelių krūvos - kalnas gėlių, rožančius ir jauno vaikino nuotrauka. Nuotrauką glosto jauna moteris. Staiga už nugaros pasigirsta keiksmai ir šauksmai pasitraukti – Maidano gynėjai dar ir dabar aptiko titušką arba vagį, tad bėgo jo gaudyti. Šalia esantis žmogus sako: „Nebijokit, pagaus, įspirs į užpakalį ir paleis“ ir pasiūlė karštos arbatos.
Po šeštadieninės talkos stipriai pasikeitė ir transformavosi visa aikštė – atsirado daugiau praėjimų, vietos gėlėms ir žvakėms. Atitvertos vietos, kuriose vyko aršiausi susirėmimai.
Sekmadienis visuotinio susirinkimo diena, maldų diena. Nuo scenos skamba maldos iš rusų stačiatikių ir graikų stačiatikių dvasininkų. Maldos rusiškai, ukrainietiška ir angliškai. Kai mes minioje lietuviškai kalbėjome „Tėve mūsų“, šalia girdėjosi malda lenkiškai. Maidano aikštėje vienas didelis žmonių galvų kilimas, iš to kilimo vėliavos ir plakatai „Stop karui“, „Šalin rankas nuo Ukrainos“.
Žmonių lūpose ir plakatuose viena tematika, nes dieną prieš Rusijos karinės pajėgos įsiveržė į Krymą. Visi žmonės sako: „Mes dabar kare“. Šeštadienį mūsų draugai ukrainiečiai patys ėjo į šauktinių registracijos postus ir klausė, ar jau reikia eiti mobilizuotis, bet šauktinių postai neturėjo jokio nurodymo, todėl liepė laukti naujų žinių. O jau sekmadienį mūsų draugai sulaukė skambučių iš tų biurų – jie atšaukiami iš rezervo.
Sekmadienio vakare Maidanas aptuštėjo. Scenoje ekrane rodomi žuvusieji: armėnas, baltarusis, ukrainietis, iš Lvovo, iš Donecko ir Krymo, 21 metai, 35 metai, 65 metai, nušautas snaiperio, sumuštas tituškų, daugybiniai galvos sumušimai...
Ašaras ir raudas kartais pakeičia pražygiuojantys Maidano gynėjai po du po tris. Pastarieji susikrovė daiktus ir palieka Kijevo aikštę, kad prisijungtų prie mobilizacijos, kiti lieka, kad užtikrintų, jog brangi kaina vis dėlto atneštų pokyčių.
Sekmadienio vakare nežinojome, ar kitą dieną pavyks parskristi į Vilnių, nes pasigirdo kalbų, jog uždaroma Ukrainos oro erdvė. Tačiau uždarė tik bet kokiems kariniams orlaiviams.
Pirmadienį Vilniuje daug kas klausia: „Na, tai kaip ten Maidane?“. Atsakymo nežinome, nes nežinojome, kad turėjome tiek emocijų savo suvokimo skalėje. Gal reikėtų paklausti gyvų Sausio 13-osios įvykių Lietuvoje liudininkų. Tuo tarpu viduje mes verkiame ir pavydime Ukrainos žmonėms stiprybės.
Beje, jei sutiksite ukrainietį ištarkite „Slava Ukraine“ (Šlovė Ukrainai), suvirpės širdis, kai sulauksite atsakymo „Geroem Slava“ (Didvyriams šlovė). Pasijausite, kad dar esate gyvi.
Tad Slava Ukraine!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
