Valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė, susipažinusi su globojamų vaikų gyvenimu, auklėjimu ir visu socializacijos procesu Lietuvoje pastebėjo keletą esminių trūkumų šioje sistemoje. Aš, dirbanti socialine pedagoge ir nuolatos bendraujanti su įvairiais socialiai pažeistais vaikais, gyvenančiais pas tėvus, globos namuose, pas globotojus ar vaikų šeimynose, galiu tiktai pritarti straipsnyje paminėtiems faktams. Bet labiausiai noriu pakalbėti apie dar kelias šios sistemos problemas Lietuvoje ir pasiūlyti jų sprendimo būdų, siekiant gerinti be tėvų globos likusių vaikų padėtį.
Pirmiausia, nuo 2007 m. vaikų globos namuose buvo pradėtos reformos, ir daug buvo kalbama apie šeimynų kūrimą juose. Todėl galiu teigti, jog nieko geriau nebus, jeigu tuose pačiuose vaikų globos namuose bus vienai socialinei darbuotojai-auklėtojai priskirti 6-10 vaikai, bet liks tie patys administracijos ir pagalbiniai darbuotojai. Tokiai idėjai gali pritarti tik optimistas, tikintis, kad bus viskas teigiama ir idealu.
Pradžioje bus išleista labai daug valstybės lėšų, (pasitaikys atvejų dalis neskaidriai). Išlaidos nė kiek nesumažės, o vaikai taip pat liks gyventi tokioje pačioje socialinėje atskirtyje. Globos namuose ar šeimynose vaikai gyvena iki 18 metų, baigia 10 ar 12 klasių ir paliekami gyvenime kapstytis patiems. Socialiai gyvenimui vaikai neparuošiami, dažniausiai gali gyventi tik iš pašalpų.
Labai panaši situacija yra ir tose šeimynose, kuriose auga 6-9 vaikai. Ten vaikus prižiūri šeimynos motina, ir ji geba tik paruošti maistą, skalbti drabužius, tvarkyti kambarius, o bendrauti su vaiku, padėti jam mokytis, išvykti į mišką uogauti ar grybauti, auginti daržoves, išmokyti pažinti vaistažoles, prižiūrėti sodą ar uogyną, išmokyti vaikus meškerioti, slidinėti nebeturi nei laiko, nei galimybių.
Vaikai, baigę mokyklas, sulaukia 19 metų, o nepažįsta tikros gyvenimo aplinkos, stokoja socialinių įgūdžių, jiems labai sudėtinga integruotis į visuomenę. Gyvendami globos namuose ar šeimynų vaikai turi tik iš „Maxima“ parvežtą ir nupirktą gatavą produktą. Visos žinios lieka tik tos, kurios įgytos bendrojo lavinimo mokykloje. Visiems šiems vaikams reikalingas papildomas bendravimas su psichologu ar socialiniu pedagogu.
Mano nuomone, visas rajonuose įsikūrusias šeimynas galėtų kuruoti ir nuolat konsultuoti (nuolatinis ar etatinis) socialinis pedagogas ar psichologas. Ar kas bent pabandė suskaičiuoti, kur gyvenime pasuko buvę vaikų globos namų auklėtiniai? Koks tarp jų - nusikaltusių procentas, kiek lieka bedarbių gretose, kiek yra nuolatiniai socialinių pašalpų gavėjai? Kokios to priežastys? Koks procentas saugiai įsikūrę, yra sukūrę socialiai tvirtas šeimas, turi nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį? Manau, šia tema galima parašyti ir apginti kelias daktaro disertacijas, nekalbu apie magistro ar bakalauro darbus.
Kalbant apie valstybės išmokas globojamam vaikui, norėčiau pasiūlyti ženkliai padidinti išmokas vaikui, globojamam šeimoje, nes prieš 15 metų, kai išmoka buvo 500 Lt, tai minimalus atlyginimas buvo 400 Lt. Dabar išmoka padidinta iki 520 Lt, o minimalus atlyginimas siekia 1000 Lt. Ar nebūtų tikslinga vaiko globos išmoką susieti su minimaliu atlyginimu?
Vaikas nuo 18 metų, gyvendamas savarankiškai ir mokydamasis, negali išgyventi iš 520 Lt, nes jam reikia ir pavalgyti, įsigyti mokymosi priemonių, turėti drabužių, avalynės ir dažnai susimokėti nuomą už būstą. Dar norėčiau pabrėžti iš savo patirties ir tai, kad šeimoje globojamas vaikas visuomet užauga socialiai brandesnis tolimesniam gyvenimui, negu kad buvo globojamas šeimynos ar valstybiniuose vaikų globos namuose. Šeimoje visuomet vaiko pasiekimais pasidžiaugia artimieji, o nuoširdus bendravimas žymiai padidina mokymosi, pasiekimų motyvaciją.
Visa paslaptis ta, kad šeimos ima globoti 1-3 vaikus ir jiems yra skiriamas daug didesnis dėmesys. Vaikų auklėjimui didelės pozityvios įtakos turi ir šeimos biologiniai vaikai, kurie augo socialiai motyvuotoje šeimoje. Globojami vaikai ir sukūrę savas šeimas palaiko ryšius su buvusia jį auginusia šeima.
Globojančių vaikus šeimose vienas iš suaugusių turėtų socialinį draudimą ir kitas socialines garantijas, jam būtų užskaitomas darbo stažas, nes globoti pasiryžusios šeimos praeina specialius mokymus, jie yra kaip socialiniai darbuotojai, dirbantys ištisą parą ir turėtų nuolatos kelti savo profesinę kvalifikaciją. Mat globoti paimamas vaikas yra pažeistas socialiai, ir atstatyti socialinį vaiko brandumą, įdiegti tvirtus tinkamus socialinius įgūdžius yra labai atsakinga ir sudėtinga.
Dar norėčiau atkreipti dėmesį į parenkamų šeimų, norinčių globoti be tėvų globos likusius vaikus tinkamumą. Yra atvejų, kai šeimoms, pareiškusioms norą globoti vaikus, keliami nepagrįsti reikalavimai (pavyzdžiui, turi būti atskiri tualetai berniukams ir mergaitėms, arba, gyvenantiems 2 aukštų name, turi būti sanitariniai mazgai abiejuose aukštuose, vaikai negali miegoti dviaukštėse lovose ir pan.) Tegu globoti paimamiems vaikams būna normalios gyvenimo sąlygos tokios, kaip bet kurioje šeimoje, auginančioje savo kelis vaikus.
Esant šiuo metu sunkiai socialinei padėčiai Lietuvoje (kai reikia rasti lėšų grąžinti per krizę sumažintas pensijas, atstatyti visiems darbuotojams sumažintus atlyginimus, ne vien tik aukštiems valdininkams ir teisėjams) yra galimybė mažinti vaikų globos namų išlaikymo išlaidas. Šiuo metu vaikų globos namuose vienam vaikui išlaikyti skiriama 6–5 kartus daugiau pinigų, negu gauna šeima savo globojamam vaikui.
Socialiniai darbuotojai, vaikų teisių apsaugos skyrių specialistai, dirbantys savivaldybėse turėtų būti suinteresuoti tinkamų šeimų paieška, kurie galėtų paimti globoti likusius be tėvų globos vaikus šeimose. Reikia nebijoti viešinti šios problemos, kreiptis į kaimuose gyvenančius žmones, galinčius auginti be tėvų globos likusius vaikus. Vaikų globos namai galėtų likti tik laikinu prieglobsčiu gyventi tol, kol juos apgyvendins šeimose. Taip padidėtų lėšų, gaunamų labdarų ir paramų panaudojimo skaidrumas ir tikslingumas.
Siūlyčiau globojamų vaikų priežiūros nuostatuose įtraukti ir tokį punktą, kad globėjai, šeimynos motina, globos namų vadovai turėtų būti įpareigoti pasirūpinti, kad vaikams išlaikyti iš valstybės skiriamų lėšų sumos 10 procentų būtų sukaupiama savarankiško gyvenimo pradžiai, nekalbu apie vaiko biologinės šeimos palikto nekilnojamo turto apsaugą ir efektyvų panaudojimą vaiko naudai. Turi būti numatyta griežta atsakomybė už savivaliavimą, piktnaudžiavimą ar vaiko sukauptų santaupų iššvaistymą.
Ir dar reikėtų įpareigoti visus globotojus ir vaikų globos namų vadovus įpareigoti pasirūpinti, kad vaikai, gyvendami pas globėjus, būtų profesijai orientuojami iki 18 metų, o ir vėliau, iki 24 metų, įgytų jiems tinkamą specialybę, išmoktų amatą ar būtų kitaip profesiškai paruošiami gyvenimui.
Dabar yra atvejų, kad sulaukęs pilnametystės vaikinas neturi jokios profesijos, iš vaikų globos namų iškeliamas gyventi į savivaldybės jam suteikiamą socialinį būstą, gauna minimalią socialinę išmoką ir dar pragyventi tegali socialinei darbuotojai padedant, nes pats savarankiškai disponuoti pinigais neturi jokių įgūdžių.
Reikia, kad į regionus vyktų specialistai ruošiantys būsimus globėjus vietoje ir būtų periodiniai mokymai esamiems globėjams, o ne kaip dabar yra, kad būsimi globėjai turi vykti į kitus rajonus mokymams. Savivaldybėse turi būti paruoštas rezervas globėjų, turinčių reikiamą išsilavinimą ir galinčių globoti vaikus. Manau, tuo galėtų rūpintis savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių specialistai.
Danutė Petrušauskienė yra Kupiškio rajono Rudilių Jono Laužiko pagrindinės mokyklos vyresnioji socialinė pedagogė
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
