Nesu girdėjusi žodžio „ne“ gal iki kokių septynerių metų. Galėjau versti aukštyn kojom namus, piešti ant sienų, rėkauti, lakstyti kaip paklaikusi... Nesu stovėjusi kampe. Mūsų namuose apskritai nebuvo jokios nuobaudų sistemos, vien paskatinimai. Taip pat negirdėjau nė vienos pastabos. Viskas, ką bedaryčiau, buvo įvardijama: kaip nuostabu, kūrybiška, svarbu. Ir meškučiai, kreivai nulipdyti iš plastelino, ir nusidainavimas.
Į siaubingąjį darželį manęs neleido. Užtat lankėm daugybę lavinamųjų užsiėmimų. Muzikos mokyklėlės kūdikiams, piešimo pamokos, keramikos būrelis, baseinas... visko net neišvardinsiu. Mama vis kartojo, kad kiekvienas vaikas genialus, tereikia leisti tam genialumui skleistis.
Kad aš joks genijus, supratau jau pirmoje klasėje. Skaičiau gerai, rašiau neblogai, tačiau tuo mano gabumai ir baigėsi – matematikos nesuprasdavau, piešiau lyg vištos koja, darbelius dariau atmestinai, be noro... Po kiekvienos pastabos (mokytojai, su manim tokia nedisciplinuota, sunkiai susitvarkydavo), aš iškeldavau isteriją, o mama lėkdavo į mokyklą aiškintis. Kaltino visus, tik ne mane. Kad mokytoja manęs nesupranta, dėstymo sistema siaubinga, nepritaikyta ypatingų vaikų ugdymui. Žodžiu, viskas blogai.
Privačiai mokyklai pinigų neužteko. Neišdegė ir išrūpinti mokymą namuose.
Paauglystėje mano mama perėjo į kitą santykių su manimi etapą. Buvusi motina gynėja, virto motina drauge. Tada aš visai nutrūkau. Tikriausiai todėl, kad dėl savo elgesio mokykloje užsitarnavau „šizikės" ir "nesveikos“ pravardes. Nes supratau, kad kiti vaikai turi kažką, ko aš niekada neturėjau. Kontrolę. Ribas, kurių nedera peržengti.
Desperatiškai troškau būti sustabdyta. Man nereikėjo draugės. Nereikėjo supermamytės. Reikėjo tiesiog mamos. Tokios, kuriai nestigtų giežtumo ir teisingumo. Tokios, kuri matytų mane tikrą, tokią kokia esu. Su visais mano trūkumais. Ir juos priimtų.
Keturiolikos pradėjau krėsti nesąmones – vedžiodavausi į namus vaikinus, laižiausi su jais mamos akivaizdoje. Demonstratyviai rūkiau balkone, maukiau alų tiesiai iš butelio virtuvėje. Manot mane nubaudė? Subarė? Kiekvienas mano akibrokštas, kiekvienas nepaklusnumo aktas baigdavosi ilgais, neva nuoširdžiais pokalbiais, kur mama žiūrį į mane „suprantančiomis“ akimis ir žada kartu pereiti šį sunkų mano raidos etapą. Po kiekvieno pokalbio man kildavo nenumaldomas noras iškrėsti dar ką nors. Ką nors bjauresnio... Penkiolikos jau permiegojau su vaikinu, kurio nepažinojau.
Pasakiau apie tai mamai kitą rytą. Ji nusivedė mane į vaistinę ir nupirko kontraceptinių tablečių. Tais laikais jas išrašydavo be recepto. Ir kiekvieną rytą paklausdavo, ar turiu su savim individualios apsaugos priemonę. Taip ji vadino prezervatyvus. Nepatikėsit, aš vėl likau nekaltutė. Mama rado kitus atpirkimo ožius – vėl nulėkė į mokyklą ir susibarė su klasės auklėtoja. Jos nuomone, tai nesveika klasės aplinka mane taip paveikė. Vaikai iš asocialių šeimų, kuriems leidžiama mokytis kartu su normaliais...
Dabar manęs nekentė ne tik bendraklasiai. Mokytojai taip pat. Ignoravo. Rašė teigiamus pažymius, nepamiršdami priminti darą tai tik dėl to, kad nenori eilinio skandalo.
Pradėjau bėgti iš namų. Negrįždavau kelias paras. Nakvodavau kur papuola. Grįždavau pagiriota, prasmirdusi, purvina... Mane visada priimdavo su šypsena. Mačiau, mama šypsosi pro sukąstus dantis. Taip ir nesulaukiau nei priekaištų, nei pasmerkimo. Tiesa, ji pasiūlė lankyti šeimyninę terapiją. Pasiunčiau ją, bet ne pas terapeutą.
Nežinau, kur būčiau atsidūrusi, jei ne kraupi avarija. Tą vakarą gėriau su iš matymo pažįstama vyresnių vaikinų kompanija. Baliuko viduryje pritrūko gėrimų, tad su vienu jų išvažiavome pirkti papildymo. Akis užpylęs vairuotojas nesuvaldė automobilio, o aš buvau neprisisegusi. Išskridau per priekinį stiklą...
Atsipeikėjau tik ligoninėje. Sužinojau, kad man lūžo abiejų kojų blauzdikauliai, smegenų sutrenkimas... Dar lengvai atsipirkau. Po operacijos galėjau vaikščioti.
Išėjusi iš ligoninės pabandžiau susikaupti. Pradėti mokytis. Buvo nežmoniškai sunku, ypač, kai neturi nei savidisciplinos, nei supratimo, kaip reikia susikaupti, susiimti. Atsiliepė ir visos pragertos pamokos ir visas pratingėtas laikas.
Ne, aš nesusitaikiau su mamos elgesiu, su jos požiūriu į save, bet puikiai suvokiau – jei nieko nekeisiu, nusivažiuosiu. Jei ir toliau darkysiuosi, galiu taip susižaloti, kad liksiu neįgali, visą gyvenimą priklausoma nuo mamos valios ir globos. Liksiu amžinu vaiku. Ir niekur niekada aš nepabėgsiu. Prarasiu paskutinį šansą tapti savarankiška asmenybe.
Vargais negalais baigusi dešimt klasių, tuoj pat pasipusčiau padus. Sprukau, kiek tik galima toliau. Į kitą miestą. Aukštasis išsilavinimas tuo metu man buvo nepasiekiamas, tad įstojau į pirmą pasitaikiusią profkę, kad tik toliau nuo namų. Tada mama pirmą kartą pasiuto – ne todėl, kad mečiau mokyklą nebaigusi dvylikos klasių. O todėl, kad nusprendžiau pabėgti.
Tarp žmonių, kurie manęs nepažįsta, atsigavau. Išmokau tvardytis, nereikalauti visko iškart čia ir dabar. Buvo labai sunku. Pusbadžiu negyvenau – mama mane vis šelpė pinigais. Ir skambinti jai privalėjau kasdien. Bet vos tik supratusi, kad galiu pati užsidirbti (mokiausi kirpėjos specialybės), atsisakiau jos paramos. Įsidarbinau picerijoje padavėja, paskui ir kirpykloje meistro padėjėja.
Tai buvo teisingas sprendimas. Savarankiškas gyvenimas, kada niekas nepadėta ant lėkštutės ir kada gauni tiek spyrių ir niuksų, kiek esi verta, mane užgrūdino. Bliaudavau naktimis, tačiau nepasidaviau. Negrįžau pabrukusi uodegą...
Vėliau, jau tvirčiau atsistojusi ant kojų, pradėjau galvoti, ko aš noriu. Ko ketinu siekti.
Dabar dirbu ir vakarais mokausi nuotoliniu būdu. Baigusi dvylika klasių ketinu studijuoti kineziterapiją. Daug mokausi savarankiškai. Kada tik galiu – skaitau knygas. Nelabai tai mėgstu, bet sugebu prisiversti.
Tiesa, vieno dalyko mano gyvenime vis dar trūksta – aš nesugebu užmegzti rimtų santykių. Tas gyvenimo periodas, kai visas pasaulis sukosi vien tik apie mane, vis dar neleidžia man įsijausti į kitų žmonių poreikius. Nerandu draugų, tačiau tikiu, kad ilgainiui ir tai pasikeis.
O su mama matausi retai. Nežinau, kodėl. Vos tik nuvažiuoju į jos namus, jaučiuosi lyg vėl patekusi į vaikystę. Kur viskas leidžiama, kur nėra jokių taisyklių, o mano trūkumai vis dar priskiriami bet kam, iškyrus mane pačią.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
