Kai atėjo mano eilė, pasakiau – „manau, kad jei rusai pas mus įsiverš, nieko nepasikeis“. Buvau čia pat apšauktas fašistu, putinofilu, diktatoriaus rėmėju. Gera, kad dar viešai neišvadino ruskių teroristu, ar rusų propagandos įrankiu. Taip ir nesupratau, kodėl negaliu turėti savo nuomonės... (nors amžinai primena, kokia mūsų šalyje demokratija).
Nesu debilas, bet nuolat girdžiu pasakojimus apie tai, kaip žmonės gyveno iki nepriklausomybės. Mama ir seneliai turi ką papasakoti. O kur tėvas? Tėvas aria Norvegijoje. Matomės du, tris kartus per metus. Taip, pinigų jis užkala, todėl nesiskundžiam. Bet kokia kaina? Mano seneliai išgyveno kartu jau 46 metus ir nė vienam nereikėjo išvažiuoti, kad vaikai, likę Lietuvoje negyventų kaip elgetos.
Turim namą kaimo tipo gyvenvietėje. Senelė pasakojo, kad kai pradėjo daugėti vaikų, pastatė naują vaikų darželį, nors gyventojų buvo vos 400. Ji ten ilgai dirbo auklėtoja. Visos grupės buvo pilnos. Netoli buvo pradinė mokykla ir biblioteka. Nepriklausomybės pradžioje darželį uždarė, paskui visai nugriovė (kiek liko neišvogta). O dabar vietoj darželio liko tik šiukšlynas, apaugęs krūmais, kur renkasi alkoholikai. Mus, su sese, mama turėjo vežioti į rajono centrą už 20 km. Vietoj pradinės mokyklos – laidojimo namai. Ir mokyklą turėjom lankyti jau kitam mieste.
Iš mūsų gyvenvietės išvažiavo beveik visas jaunimas. Darbo nėra ir nenusimato. Na gerai, galima eiti dirbti nelegaliai ar už minimumą. Ar vežti ir pardavinėt kontrabandines cigaretes. Kurį laiką tai ir dariau. Ar nebuvo sugavę? Buvo, bet ir policininkams reikia gyventi...
Tie, kas neišvažiavo, liko Lietuvoje jau baigia prasigerti. Renkasi prie buvusio klubo, ir laka nuo ryto iki vakaro. Kuria „šeimas“. Tokios pat prasigėrusios malalietkos gimdo vieną vaiką po kito, o tada visi jie laimingi gyvena iš pašalpų. Man nepatinka nei Putinas, nei rusai. Bet man nepatinka ir tai, kaip dabar atrodo Lietuva. Mokykloje mums vis kala į galvas, kad augtume patriotais, bet sorry... negaliu.
Negaliu būti patriotas, kai važiuoju pro naują mero sodybą, kuriai žemes nusipirko papigiai, susiorganizavęs reikiamus popierius ir susirinkęs „liudininkų“ parašus, neva gabalas žemės prie ežero, kažkada priklausė jo probobutei. Aš tikrai žinau, nes ir mano mama pasirašė, prie mano akių.
Negaliu, kada susirgus mano seneliui, teko duoti chirurgui 200 Lt, kad nors apžiūrėtų. O tada suploti dar 400 Lt, kad ligoninėje būtų po operacijos prižiūrėtas.
Negaliu, kada mano teta (ją atleido iš darbo tipo savo noru, o jos vietoje dabar sėdi firmos vadovo giminaitė), būdama kiemsarge nuo ryto iki vakaro, lenkianti nugarą gauna iš savivaldybės mažiau, negu kaimynas Petras, prisidirbęs 6 vaikus ir gerai lakantis iš pašalpų ir nelegaliai prastuminėjamo dyzelio. Aj, pamiršau paminėti, kad ta tetos alga vėluoja po du ir po tris mėnesius.
Laukiu, nesulaukiu, kada būsiu pilnametis ir galėsiu išvažiuoti pas tėvą. Ten galėsiu būti patriotas. Pažadu, tikrai būsiu. Pasakosiu visiems, kokia ta mūsų Lietuva maža, graži ir nuostabi. Gal pavyks atvilioti turistų? Tik siūlyčiau juos vežiot ne tik į Vilnių, Trakus ar Kryžių kalną. Tegul aplanko tokias dvesiančias gyvenvietes, kaip mūsiškė. Tegul pabendrauja su vietiniais aborigenais. Tegul pasižiūri į fermų griuvėsius, apleistus namus, pragertus snukius.
Gaus draivo visam likusiam gyvenimui. Gal net išgarsėsim. Jei Lietuva niekam neįdomi iš gražaus fasado, tai galim parodyt jos tikrąjį veidą. Gal tada ir dėdės, sėdintys Seime, jį pagaliau pamatys? Ir pastebės, kad nedaug nuo rusų gyvenimo mūsų gyvenimas skiriasi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
