Aš myliu moterį, kuri vyresnė už mane 27 metais. Taigi – man 24, jai – 51. Vos užsiminęs apie savo potraukį, buvau pasmerktas, išjuoktas. Draugai sukiojo pirštą prie smilkinio. Šeima iškėlė ultimatumą: arba nutrauki su ta sena k... visus ryšius, arba pamiršk esąs mūsų šeimos narys.
Nedvejodamas pasirinkau ją. Ir dabar ruošiuosi išvažiuoti ten, kur žmonių pažiūros liberalesnės. Kur nereikės slapstytis, jausti nuolatinės gėdos. Kur mūsų nelydės nesupratimo ir paniekos kupini žvilgsniai.
Ji liekna, pasitempusi protinga ir žavi moteris. Turinti savo verslą ir tvirtą, beveik nepalaužiamą valią. Trykštanti gyvenimo džiaugsmu, pasižymi puikiu humoro jausmu, nuostabiai aistringai šoka. Visada solidi, pasitempusi. Prisižiūrinti. Stiliaus pojūčio savitvardos ir meilės meno, mažametės barakudos iš jos galėtų mokytis ir mokytis. Tačiau mano aplinkoje ji – nepriimtina. Niekas nepastebi jos privalumų. Tik amžių.
Aš visada jaučiau potraukį vyresnėms. Nekaltybę, tiesa, praradau šešiolikos, su vos keliais metais vyresne mergina. Iki šiol apima nykus jausmas, prisiminus tą nepatogų kuitimąsi, kurio metu beveik jokio malonumo nejaučiau.
Vėliau visos mano partnerės buvo vyresnės jau ne keliais, o keliomis dešimtimis metų. Jūs net nenutuokiat, kokia nuostabi yra subrendusi moteris, tvirtai žinanti, kaip, kada ir ko ji nori. Kokie puikūs jų patirties ir gyvenimo subrandinti kūnai. Be to, su jomis aš galėjau ne tik bukai santykiauti – mane žavėjo ilgi, nuoširdūs ir visapusiški pašnekesiai. Jų ramybė. Nuostabus savo pačių vertės ir žavesio suvokimas. Tai užburia, beveik hipnotizuoja.
Savąja meilę nusikabinau pats. Pamačiau ją Šventojoje, sėdinčią po spalvotu skėčiu, įnikusią į skaitymą, nepastebinčią nieko aplink ir supratau, kad ši šviesiaplaukė bus mano. Bus bet kokia kaina. Išpradžių ji manęs kratėsi. Juokėsi iš bandymų ją merginti. Tačiau pamažu mano atkaklumas ir bendravimo patirtis davė vaisių – ji manimi rimtai susidomėjo.
Pradėjo žavėtis. Galų gale susižavėjimas peraugo į rimtą stiprią meilę. Be jokių „gal, turbūt ar nežinau“. Dar vienas tokių moterų privalumas – jos neabejoja savo jausmais. Neabejoja ir moka juos branginti. Atpažįsta meilę, atskiria ją nuo susižavėjimo ir moka už ją kovoti.
Mes kovojome abu. Dviese, prieš visą plačiai išsižiojusią, paniekos kupiną šalį. O tada nutarėme nebesigadinti sau nervų. Ji perkėlė savo verslą, aš mečiau darbą.
Iki mano išvykimo dar dvi savaitės. Turiu susitvarkyti dar kelis reikalus. Ji laukia manęs ten, naujuose namuose.
Jei tikitės išvadinti mane alfonsu ar išlaikytiniu, ką gi, turiu jus nuliūdinti. Važiuoju jau susitaręs dėl darbo, todėl nesėdėsiu ant savo būsimos žmonos sprando. Mūsų vestuvių data jau aptarta ir numatyta. Liepos mėnesį mes įteisinsime mūsų santykius.
Nemanau, kad kada nors sugrįšiu į Lietuvą. Pasiilgsiu šeimos, nors ji mane atstūmė. Pasigesiu senų draugų, nors jie mane smerkia.
Tačiau kada reikia rinktis būti pilkos masės dalimi, ar paklusti širdies balsui ir tapti laimingu... aš renkuosi laimę. Nors ir toli nuo to, kas buvo kažkada brangu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
