Tie, kas turi pašluoti gatvę, sutvarkyti parką ar surinkti šiukšles mažo miestelio akivaizdoje, yra išnaudojami asmeniniams tikslams, kad uždirbtų pinigus kažkam, rizikuojant savo saugumu.
Tokia situacija susidarė Švenčionių rajone, Švenčionėlių mieste, kuriame gana perspektyvią įmonę turi vietiniams gerai žinomi asmenys. Įmonės direktorius yra šalia esančio miestelio seniūno brolis. Medienos apdirbimo įmonėje nuolat reikalingi darbuotojai, tačiau žmonės ten dirbti nenori, dėl to, kad ten dirbant dar reikia mokėti gyventi oru.
Bet ne tai yra blogiausia. Blogiausia yra tai, kad žmonės, kurie atidirbinėja visuomenės labui, yra verčiami dirbti privačioje įmonėje, be jokių saugos garantijų. Direktoriui, aišku, labai patogu. Atlygio mokėti nereikia, mokesčių taip pat, dirbantieji nepaprieštaraus, kitaip praras pašalpą.
Rodos, direktorius atrado auksinę giją. Tačiau man, kaip verslininkui, kuris taip pat samdo darbuotojus, baisu vien pagalvoti apie tai, kad tie žmonės rizikuoja savo gyvybėmis. O kaip kitaip? Juk darbas lentpjūvėje yra gana pavojingas. Tai žino kiekvienas.
Tad ko vertas vadovas, kuris „taupumo sumetimais“ naudojasi pažeidžiamiausios visuomenės klasės asmenimis? Visiškai nemokama darbo jėga – ją daug palankiau išnaudoti, nei samdyti žmogų ir jam mokėti atlygį už darbą. Juk gaunantis 350 litų džiaugiasi bent tuo, ką turi, o kai yra verčiamas dirbti privačioje įmonėje, jis niekam nepasiskųs, nes tada liks visai be nieko...
Šioje situacijoje tokiam vadovui Dievas - teisėjas, tačiau ir mes, paprasti mirtingieji, neturėtumėm nusisukti nuo tų, kurie yra bejėgiai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
