Dažniausiai gūžteliu pečiais, nes nesinori šokiruoti tetulių ir tėvų pareiškimu - aš neketinu to padaryti niekada. Visiškai rimtai ir sveiko proto vedama pasirinkau vienatvę – juk tai laisvė veikti tai, ką noriu, kada noriu ir kaip noriu.
Neverkšlenkit, aš netupiu vakarais namuose, glostydama katiną ir depresyviai nekabinu ledų iš kibirėlio, spoksodama, kaip romantinėse komedijose viskas baigiasi „gerai“. Gyvenu Vilniuje, o šis miestas visada turi ką pasiūlyti. Uždirbu tiek, kad ramiai galiu pasirinkti tokį laisvalaikį, koks tik atrodo patraukliausias.
Antroji, rimtesnė priežastis, tai mano draugės (dabar galėčiau pasakyti buvusios, nes tapau nepageidaujama jų „šeimyninės laimės“ sektoje), kurios paragintos vis garsiau tiksinčių biologinių laikrodukų, po trisdešimties visos, kaip viena suskubo ištekėti ir pasigimdyti vaikus. Kurios viena per kitą ragina mane pasekti jų pavyzdžiu.
Kartais mes vis dar susitinkam. Retai. Tada, kai jas išleidžia pasiganyti susiraukę vyrai ar ne mažiau susiraukusios mamos ir anytos. Kai sėdim kavinėje, jos vis dirsčioja į telefonus, skambinėja namo, klausinėdamos, ar viskas ten gerai. Dangsto plačiais nertiniais po gimdymų pasikeitusius kūnus ir žvelgia į mane užguitų žvėriukų akimis. Pagrindinės temos, kurias svarstome – ką jos gamina, kaip dažnai serga vaikai, kaip sunku imti ligonlapius ir kaip raukosi darbdaviai, sužinoję, kad eilinį syk apsisnargliavo vaikas.
Dar jos labai dažnai kalba apie pinigus. Kaip trūksta tų pinigų, nes vaikai išauga visus rūbus, batus, jiems reikia vitaminų, vaisių, būrelių ar dar bala žino ko. Tos, kurios dirba ir privalo derinti vaikų auginimą su karjera, pašnibždomis, lyg kokią gėdingą paslaptį, atskleidė geriančios raminamuosius. Ach, tiesa, dviems raminamųjų jau neužtenka. Abi laka antidepresantus. Su šeiminio gyvenimo „laime“ joms susitvarkyti padeda tik sunkioji artilerija.
Išgėrusios keletą taurių vyno, jei esame tik dviese, pradeda atvirauti – vienos vyras kala pinigus Norvegijoje, ji priversta tempti visą namų ūkį viena. Kraustosi iš proto. Kartais kyla noras pabėgti, bet nėra kur ir nėra kaip. Namie du penkiamečiai hiperaktyvūs dvyniai, kurių net močiutės mandagiai kratosi...
Kitos brangiausiasis, kol ji laukėsi antro vaiko, susirado aštuoniolikinę lėlytę ir smaginosi su ja, o naujai iškepta nėščia žmona rūpinosi namais ir pirmagimiu. Viskas vos nesibaigė skyrybomis, bet vyras palaidūnas sugebėjo paršliaužti į šeimos lizdelį. Nes ta aštuoniolikinė panelė pradėjo kelti per didelius reikalavimus. O žmona paverkė ir priėmė. Kur ji dėsis, su dviem vaikais.
Trečiai vaikas taip nurovė stogą, kad vos jam gimus metė perspektyvų darbą, pamiršo visus pomėgius ir persijungė į išprotėjusios mamos režimą. Matėmės vos vieną kartą ir visą laiką ji pasakojo tik apie tai, koks tas jos vaikas, kokio visatos dydžio stebuklas, kaip svarbu jam aukotis ir atiduoti viską. Visą save be likučio. O aš – žiūrėjau į ją ir supratau, kad tos moters, kurią pažinojau prieš dvejus metus, tikrai nebeliko. Tartum ji pati jau nieko nebereiškia, nei kaip žmogus, nei kaip savarankiška asmenybė. Lyg būtų virtusi savo vaiko priedu – atnešk, paduok, būk su manim, pasirūpink, aukokis.
Ketvirtoji ištekėjo jauniausia iš mūsų visų – dar studijuodama iš begalinės meilės. Dabar gyvena chruščiovkėje, dviejų kambarių bute su amžinai sergančia dukra, vyru, ir jo pamišusia dėl kontrolės, motinėle. Anyta marčios nekenčia, o pabėgti nėra kur – vyro užsuktas versliukas užsilenkė, smaugia paskolos, nebaigtas statyti namas, kurio niekas nenori pirkti, teberiogso kažkur šalia Nemenčinės. Nuolat trūksta pinigų, teismai, antstoliai... Ir dar dukra, kuri gimė ne visai sveika, kurios gydymas suryja paskutinius centus.
Neseniai susitikau su jomis visomis išsyk. Kažkaip draugės sugebėjo ištrūkti iš urvelių. Tokia buvo mūsų tradicija – kasmet būtinai pasimatyti pirmąją pavasario dieną. Sėdėjau lyg ant adatų ir galvojau - tikriausiai paskutinį sykį mes matomės. Jaučiausi iškritusi iš konteksto. Klausiausi jų čiauškėjimo apie tai, kokios jos ištekėjusios, o aš - ne. Apie tai, kaip ir man reiktų paskubėti, susitvarkyti gyvenimą ir mintyse vis išplaukdavo tie, kiti pokalbiai, kai jos atsiverdavo man, kiekviena atskirai. Tai kur tas jų išgirtas stebuklingas šeimos gyvenimas? Nė viena netapo laimingesnė. Visos skęsta rūpesčiuose, visas kankina nerimas, nuovargis ir netikrumas. Visos turi problemų, apie kurias aš negalvoju ir kurios man atrodo tokios tolimos.
Po to vakaro tvirtai apsisprendžiau - aš esu pakankamai stipri, kad susitaikyčiau su visuomenės pasmerkimu. Sutinku būti vadinama „ senmerge“ . Sutinku būti pašaipų taikinyje, sutinku būti apkalbinėjama, sutinku būti stereotipinio požiūrio auka. Kad tik nereikėtų būti „laimingai ištekėjusia“.
Geriau kasmet važinėsiu ilsėtis į Egiptą, toliau keliausiu po pasaulį savo malonumui, leisiu laisvalaikį taip, kaip noriu, keisiu darbą, kada tik šaus į galvą ieškotis aukštesnių pareigų. O jei iškils nenumaldomas poreikis su kuo nors permiegoti... ką gi man visada patiko neįpareigojantys santykiai su vedusiais vyrais. Jie tokie tvarkingi, prižiūrėti, apšokinėti. Svarbiausia, kad ne man reikia tai daryti. Yra daugybė neva laimingų ištekėjusių moterų. Tai – jų pasirinkimas. Aš renkuosi kitaip.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
