Jeigu tikėsime žiniasklaida, abejose eitynėse dalyvavo panašus dalyvių skaičius: 3-4 tūkstančiai. Nors vėlgi, bandymai manipuliuoti skaičiais viešojoje erdvėje nenuginčijami. Tautinio jaunimo organizuotos eitynės, kai kuriuose informacijos šaltiniuose buvo numuštos net „iki tūkstančio dalyvių“. Pridedu nuotrauką, kurioje matosi tas „tūkstantėlis“.
Vis dėlto, tautininkų organizuojamų eitynių dalyvių skaičiaus mažinimas jau nebekelia nuostabos: didelius kiekybinius svyravimus įvairių informacinių šaltinių erdvėje pastebėti buvo galima ne tik šiais metais. Vargu, ar šis kiekybinis eitynių menkinimas tėra atsitiktinumas, neapdairumas - juk ir kokybinis šmeižtas „žygiuoja“ greta. Kasmet klijuojami „nacių“, „neonacių“, „antisemitų“, „ultranacionalistų“(?), „radikalų“, „fašistų“ etiketės dar nėra blogiausia dalis, vertinant tautininkų eitynes viešojoje erdvėje. Nors, verta atkreipti dėmesį, kad tokie epitetai buvo ir yra labai būdingi buvusiai SSRS, dabartinės Rusijos, propagandos mašinai. Tai verčia susimąstyti...
Vis dėlto grįžkime prie viešosios erdvės siekio diskredituoti LTJS rengiamas eitynes. Dar vienas bandymas tai padaryti – išryškinti tam tikrus momentus, siekiant iškreipti bendrą vaizdą. Jeigu esate užmetę akį į didžiausių internetinių portalų žurnalistų darytas ir patalpintas nuotraukas, tikriausiai, sutiksite, kad nuotraukose dominuoja plikos galvos, rūkantys žmonės ar šiaip pagautos rūstesnės žmonių mimikos.
Man, kaip daugkartiniam eitynių dalyviui, kyla klausimas: kur merginos tautiniais drabužiais? Kur tėvai su vaikais? Kur seneliai susikibę? Kur besišypsantys paaugliai? Kur jaunos šeimos? Tiek gražių akimirkų galima pastebėti eitynėse, tačiau kažkas stengiasi to neužfiksuoti, siekiant sukurti kuo tamsesnį bendrą vaizdą. Būtų gerai, kad tai būtų viskas.
Kiekvienais metais, eitynių aprašymo antraštėse beveik visada aptinkamas žodis „incidentas/ai“. Net jeigu incidentų ir neįvyksta – šis žodis būna vis tiek pavartojamas: „Patriotinės eitynės praėjo be rimtų incidentų“. Pats žodis „incidentas“ turi nenuginčijamai neigiamą atspalvį. Teigimas, kad „incidentų neužfiksuota“, parodo, kad buvo tarsi jų laukta, tikimasi. Kodėl laukta, tikimasi?
Tada grįžtame, tikriausiai, prie anksčiau mano minėtųjų epitetų. Todėl, kad žygiuoja radikalai, fašistai, ultranacionalistai (kad ir ką tai reikštų), antisemitai. Juk tai pavojingi žmonės, iš kurių galima daug ko laukti. Taigi, žiniasklaidos priemonės, net ir turėdamos būti nešališkos, net ir neturėdamos prie ko prikibti, dažnai, tam tikrą neigiamą krūvį turinčių žodžių pagalba, užkoduoja savąjį neigiamą požiūrį, kuris perduodamas skaitytojui. O ką jau kalbėti, kuomet vis dėlto įvyksta tam tikri incidentai, kad ir nelabai susiję su eitynėmis? Pasipila kaltinimai, negražūs epitetai ir straipsnių lavina „Kodė aš nežygiuosiu Kovo 11-ąją su nacionalistais“.
Būtent, žiniasklaida juk atlieka ir tam tikrą straipsnių filtrą, vienus prileisdama prie viešosios nuomonės formavimo, kitų ne. Jeigu demokratinėje valstybėje negalima uždrausti kitos nuomonės, galima sumažinti jos „kiekį“, užgožiant priešingos pozicijos straipsniais. Laimima kiekybe. Šiek tiek nukrypau nuo to, apie ką ketinau rašyti, tačiau šis visuotinės žiniasklaidos vykdomas informacinis karas prieš tautines jėgas negali būti nepastebėtas visuomenės.
Grįžkime prie 2014 m. kovo 11 d. proeuropietiškųjų eitynių. Jose dalyvauti ar stebėti gyvai, prisipažinsiu, neteko. Vis dėlto nuotraukose pamatytas momentas leido suformuoti aiškią poziciją: tokiose eitynėse nedalyvausiu niekada. Tas momentas, be jokios abejonės, buvo ES vėliavos akcentavimas. Tiek pavieniui, tiek kitoje mažos Lietuvos vėliavėlės pusėje. Nesu už išstojimą iš ES. Nemyliu Kremliaus. Vis dėlto mėlynos vėliavos akcentavimas eitynių metu, 1990 m. Kovo 11-osios kontekste atrodo ne tik absurdiškas, niekinis, tačiau ir įžeidžiantis tautinius jausmus.
Mėlynos vėliavos „dalyvavimas“ Nepriklausomybės Atkūrimo dieną gali reikšti du dalykus. Pirma, Lietuvą iš SSRS išvadavo Europos Sąjunga, antra, atkuriant Nepriklausomybę, pagrindinis lietuvių siekis buvo tapti Europos Sąjungos nariais. Nei viena, nei antra nėra teisinga. Tai neatsispindi mūsų Konstitucijoje. Konstitucijoje trumpai ir aiškiai yra pasakyta, jog ne kažkoks viršvalstybinis biurokratinis aparatas nurodo, kaip Tauta turi gyventi, bet pati Tauta turi aukščiausią suverenią galią, kurios varžyti negali niekas: jokios valstybės, sąjungos ar federacijos.
Todėl, per valstybines šventes viešai demonstruoti virš nacionalinių junginių, ypač tų, kurių atstovai atvirai niekina tautas, teigdami, kad tai yra atgyvena (vadinasi ir visa mūsų Konstitucija), vėliavėles, kartu „surišant“ su nacionaline vėliava, yra nesuderinama su Konstitucijos dvasia, kurią gali pajusti kiekvienas lietuvis, skaitydamas pagrindinio teisės šaltinio preambulę ar pirmuosius 10 straipsnių. Darkart pasikartosiu - nesu už išstojimą iš ES, tiesiog šios sąjungos vėliavų demonstravimo laikas gali būti Europos ar Lietuvos įstojimo į ES dienos, bet ne nacionalinių švenčių vieši renginiai.
ES vėliavos nešimas per Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo dieną daug ką gali pasakyti ir apie organizaciją, partiją, kuri leido savo eitynes taip „papuošti“. Žinia yra paprasta ir aiški – Lietuva yra Europos Sąjunga, Europos Sąjunga yra Lietuva. Tai puikiai atsiskleidžia dvipusėse vėliavėlėse. Klausimas, tikriausiai, galėsiantis sutrikdyti pro europiečių eitynių dalyvį(ę): kas esi, lietuvis(ė) ar europietis(ė)?
Tikriausiai, būtų bandoma apeliuoti, jog šie pasirinkimai gali būti persidengę. Visgi tai tik dalis tiesos. Kiekvienas lietuvis gali būti/yra europietis, tačiau ne kiekvienas europietis gali būti/ yra lietuvis. Kultūra, istorija(šaknys), kalba mus išskiria iš kitų Europos gyventojų. Ir ne tik mus vienus. Tik ypač multikultūralizmo paveiktuose regionuose kultūra, kalba, istorija netenka prasmės. Tai vis dėlto, kas vienija Europą. Koks pagrindas, leidžia vadinti save europiečiu? Artimu vokiečiui, ispanui, italui, portugalui ir t.t.?
Būti europiečiu toli gražu nereiškia mosikuoti žydra vėliava per nacionalines šventes, būti europiečiu reiškia didžiuotis savo Tauta ir jos unikalumu, bei gerbti kitas Tautas ir kovoti už jų išlikimą. Edvardas Abėjus yra pasakęs: „Patriotas turi visada būti pasiruošęs ginti savo šalį nuo vyriausybės.“
Savo ruožtu norėčiau pasakyti, kad tikras europietis turi būti visada pasiruošęs ginti tautų Europą nuo jos biurokratų. Kovodami su Briuseliu, derėdamiesi su juo, kaip lygius su lygiu, būsime tikrieji Europos patriotai - europiečiai. Nuolaidžiaudami Briuselio biurokratams, nepelnytai įsileisdami JŲ simboliką į savo didžiąsias šventes, liksime tik paklusnūs tarnai, vykdantys bet kokius ponų reikalavimus ir liaupsinantys juos.
Todėl jaunimo dalyvavimas Kovo-11–osios eitynėse su ES vėliavomis sukelia tik liūdną šypsnį: Tikroji laisve, ar dar ilgai Tavęs belauksim? Ar dar ilgai slėpsiesi po komunizmo griaučiais?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
