Pirmą sykį išgėriau dar šeštoje klasėje, su draugėmis. Gėrėm degtinę, kurios nupirko vyresni mokiniai, prieš diskoteką. Ne, jie mums nepasiūlė, pačios susimetėm ir paprašėm. Niekas tada mūsų nepagavo, nes degtinę sumaišėm su limonadu ir gėrėm tiesiai klasėje, budinčios mokytojos akyse. Ji net negalėjo pagalvoti, kad toks mailius jau geria ir dar taip įžūliai.
Nuo tada vis išgerdavau vieną ar du kartus per mėnesį. Kartą net į mokyklą atėjau lengvai girta, bet kadangi su mokytojais esu tyli ir rami, jie prie manęs retai prieina, tai niekas nieko nepastebėjo. Ir tėvai nė sykio manęs nepagavo. Vos įkalusi valkiodavausi lauke, kad prasivėdinčiau, o paskui numušdavau kvapą kramtoške. Apsimesdavau, kad sustreikavo skrandis ar daug užduota namų darbų. Užsidarydavau savo kambaryje, garsiai paleisdavau muziką. Tėvai gerbė mano privatumą, nelindo. Todėl nieko nepastebėjo.
Pirmą kartą nusigėriau iki apsivėmimo septintoje klasėje, per vieno draugo gimtadienį. Pas jį namuose buvo plotas, tėvai išvažiavo į sodą. Alkoholio atsinešėm patys. Primaišiau visko, apsisuko galva. Gėriau tiek, kad paskui vėmiau lauke ir ten pat užmigau. Draugės mane nufotkino, žvengė paskui visą mėnesį, o aš gėriau ir toliau. Kartais po truputį, gimtadieniuose ar kituose tūsuose - daugiau. O dabar jau matau, kad negaliu sustoti.
Mano klasėje negeriančių merginų nėra NĖ VIENOS. Net tos, kurios mokosi beveik vienais dešimtukais, tos, kurių tėvai niekada nepagalvotų, man matant valkiojosi tokios girtos, vos stovinčios ant kojų, ne viena vėmė. Bernų yra ir negeriančių, bet negeriančios merginos aš apskritai nepažįstu.
Ir neklauskit, kas mums parduoda. Miestelyje, kur gyvenu, yra dideli prekybos centrai, tai ten niekada neprašo dokumentų, nors mato, kad sidrą, alų ar net degtinę perka nepilnamečiai. Mažose parduotuvėse dar labiau dzin. Svarbiausia - pasidaryti pelno. Mes nusiperkam ir alkoholio, ir cigarečių. Tik reikia palaukti, kol visi išeis ir liksi su pardavėja viena. Tada kai paprašai, visada parduoda. Dažnai meluoju, kad perku tėvams. Nežinau, tiki ar netiki, bet dar nėra taip, kad būtų nepardavę.
Kai tik atšilo oras ir nutirpo sniegas, mūsų chebra visada randa gerą vietą išgerti, kur niekas mūsų nemato. O jei pamato, tai niekas nieko ir nesako, nes bijo. Buvo priėjusi viena tokia boba, pensininkė, pradėjo tipo bartis, tai bernai taip ją pasiuntė, kad išsigando ir daugiau nelindo. Net policijai nepranešė, nes pažadėjom, nes prigąsdinom, kad susirasim ją.
Na, mes, aišku, geriam ten, kur mažiausiai mus mato. Visi turi kažkokių būdų, kad tėvai nepastebėtų. Nežinau, ar maniškiai ką nors įtaria. Aš ir prie jų esu gėrusi, per vestuves ar jubiliejus, tėvas pats įpila ir vyno, ir šampano. Jie realiai žino, kad geriu, bet nežino, kaip dažnai ir kiek daug.
Kol nebuvau taip nusivažiavusi, negalvojau, kad mano gėrimas pasidarys problema – visi geria ir dar kaip. Bet aš pastebėjau, kad pablogėjo mano sveikata – skauda nugarą, dažnai nėra nuotaikos, o pasitaiso tik tada, kai išgeriu nors kažkiek. Labai dažnai skauda galvą, galvoju, kad čia nuo pachmo. Ir pagerėja, kai dar įkalu.
Dabar jau nežinau, ką man daryti ir kaip sustoti. Viskas blogai. Labai bijau, kad negaliu nustoti gerti.
Mamai pasakyti bijau, nes užmuš... Tai ką man daryti? Ir kodėl tik aš viena pasidariau tokia? Kitos mano draugės geria, bet rečiau ir dar gali sustoti. Nors nežinau, gal jos man tik nieko nesako. Gal aš ne viena tokia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
