Kaip / kodėl žmonės ieškodami artumo, saugumo, šilumos tampa dar abejingesni, pradeda jaustis nesaugesni, užsidarę, šaltesni, nutolę?
Kodėl žmonės nekalba? Kodėl jie tiesiog išeina, palieka? Ir tada tu mąstai - kodėl.
Per ilgą savo gyvenimą supratau, kad nuoširdžiai mylėti kitą gali tik tada, kai myli save. Tokį, koks esi. Tą tikrą, o ne tą, kurio reikia visiems / kitiems. Tada gali sutikti žmogų, į kurį žiūri lyg į savo veidrodį. Sielos, žinoma. Jūs kartu užpildote vienas kito spragas ir apskritai papildote vienas kitą. Jūs esate vienas, vieną dieną.
Tačiau ateis ir kita diena. O kas tada? Labai didelė tikimybė, kad tapsite nepažįstami, nes per daug gerai vienas kitą pažinote ir išsigandote, kad yra toks žmogus.
Na, gerai, imkime, kad jis išėjo. Jis išėjo nieko nepasakęs. Tu bijai jam parašyti, nes, na, tu taip nedarai ir tikrai nesikeisi dėl jo. Sutikusi jo draugus, tiesiog nusuksi žvilgsnį, nes nežinai, kiek jis tave jiems papasakojo. Bet tu ir nenori žinoti. Ir vėl. Norėjai jaustis saugi, mylima, palaužiama, norėjai tų drugelių pilve, apie kuriuos visi kalba ( tik pradėjau abejoti, ar juos kas nors patiria). Dabar, kad išliktum, pasidarei dar šaltesnė, dar abejingesnė, jautiesi nesaugesnė, bijai ką nors prie savęs prisileisti. Buvai pikta, bet tai praėjo.
Būni viena. Džiaugiesi savo draugija, savo mintimis, norais, įžvalgomis. Na, tikrai sugebi atrasti džiaugsmą būdama viena. Tačiau vėl išlenda kiti / visi, kurie sako, kad tu negali būti viena, privalai jiems parvesti savo antrą pusę. Na, pasijauti nepilnavertė, nepripažinta, atskirta. Nesvarbu, ko nori tu, svarbu, ko nori visi kiti.
Tu vėl ieškai pasitelkusi visas priemones. Sakoma, kad kas ieško, tas randa. Vis dar tiki, kad egzistuoja JIS. Ir tau pavyksta. Ir vėl užsuktas ratas: jūs esate vienas kito atspindžiai, jūs užpildote, papildote vienas kitą ir t.t. O po mėnesio, po dienų, naktų, tada, kai visiems pasakai: radau, pagaliau radau, na, jūs žinote, kas tada įvyksta. Jis pasiima širdį ir palieka tau tik tą veidrodį, kuriame matai save, vėl tą per daug pažeidžiamą ir per daug klausiančią - kodėl?
Bet jis paliko rėmą, gražų veidrodžio rėmą, įsivaizduoju, jog jis tūrėtų būti auksinis. Jis gausiai išraižytas jūsų pokalbiais, norais, planais, mintimis, jūsų jausmais, aistromis....
Ir ratas apsisuka, tu vėl pradedi stiprėti, vėl vengi žmonių, mėgaujies savo draugyste, kol visi kiti tau vėl sako... Ne, man nebesako.
Man gaila žmonių (nors galbūt aš jiems pavydžiu), kurie vaidina, taip vaidina, savo laimę, meilę, tobulą gyvenimą. Jie gyvena kitų rėmuose. Jie nežino, kas yra tas atspindys veidrodyje, vienas kito užpildymas, papildymas. Jie gyvena kažkieno kito paveikslo (nesvarbu - gero ar blogo) kopijoje, su jiems jau duotais rėmais, kurie jau yra išraižyti tuo, kaip turi atrodyti jų gyvenimas. Jis nuspręstas kitų / visų, jie visi laimingi.
O tu žiūri į save veidrodyje, daraisi stipresnė ir nenori su jais bendrauti, nes jie neturi savo veidrodžio, į kurį tu galėtum pažiūrėti.
Ir pagaliau priėjau galutinį klausimą: kodėl žmonės nori to, ko nori kiti / visi, ir neieško to, kas tikra?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
