Gal dabar jau susiprotėsite ir pagaliau pradėsite dirbti „vardan tos Lietuvos“, o ne vardan savęs mylimų? Per viešuosius pirkimus, šešėlinę ekonomiką, neaiškios kilmės sandėrius ir aferas jau spėjote prisikimšti kišenes, net per siūles yra. Manote, jei žmonės nekelia triukšmo ir toliau ant kupros velka jūsų užverstą kryžių, tai iš begalinės meilės? Kurgi ne! Kalta valstietiška per amžius išugdyta kantrybė. Nors prie Seimo ir neliepsnoja protesto laužai, dažnas norėtų matyti jus ten, kur Saulė nešviečia. Likusieji svajoja patys atsidurti arčiau lovio ir, Vladimirui Putinui pasiūlius tokią galimybę, lėks pakniopstom.
Jūs išgrindėt kelią, kuriuo Lietuva šviesos greičiu ritasi moralinio žlugimo link. Net vaivorykštė - jau nebe laimingos vaikystės, o ištvirkimo ir palaido gyvenimo simbolis. Net ją sugebėjot neatplaunamai apdergti.
Apie ekonominį žlugimą aš nekalbu, nes saldžiais, kiaurai prasiskolintos ekonomikos vaisiais, tesimėgaujate jūs ir saujelė jūsų artimųjų ar giminaičių. Visi kiti lesa trupinius. O kiek galima misti svetimais trupiniais ir giedoti visa gerkle?
Nežinau, ar dar ne vėlu ištaisyti padėtį. Ar ji nepasiekė tokio taško, kai žlugimas neišvengiamas, nes žmonės pernelyg pavargo, tapo per daug pikti, nuskurdę, atbukę ir pasiruošę bet kam. Kad tik sušvistų nors ir apgaulingos vilties spindulėlis.
Neverskit visos kaltės Rusijos propagandai - tai jūsų dėka niekaip nenunyksta sovietinių laikų nostalgija. Daugumai, nesuduriantiems galo su galu, anie priespaudos laikai, dabar atrodo rojumi. Nepadeda nei triūbijantys apie dabartinę gerovę ir laisvę politiniai ruporai, nei dosniai žarstomi pažadai. Įdomu, kaip rusai prasuktų triuką su propaganda suomiams ar net estams... Manau, neišdegtų.
Esu tikras, dauguma jūsų jau svarsto - kur čia išsprukti ir pasislėpti, jei „Putleris puls“. Tikriausiai jau dabar, Ispanijos (ar kitų gero klimato šalių) kurortuose, ruošiamos vilos tokiam „ekstra atvejui“. O žmonės jums kol kas mažiausiai rūpi. Jei pradės svilti padai, juo labiau nerūpės. Nešit kudašių, kaip išnešė „elitas“, 1940–taisiais, kai sovietai pirmą syk įkėlė čebatais apautas kojas į mūsų žemę.
Kiek galima stovėti atkišus visai šaliai nupenėtus užpakalius? Ir tikėtis, kad jų ginti dar kartą sukils visa tauta?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
