Kokią tiesą papasakoti? Galiu tik pasakyti, įmonėse, kuriose dirbau - visur reikalauja švaros, tvarkos, išvaizdos, pasitikti klientus, maloniai bendrauti, palaikyti akių kontaktą, greitai aptarnauti, atnešti karštą maistą, šypsotis, palinkėti geros dienos ir laukti sugrįžtant.
O kas slypi už viso šito prašymo? Gąsdinimai? Gal kitaip pasakysiu - įsakymas vykdyti, už kurį turi pasirašyti. Klientas nesuvokia, nes jam neįdomu, kokios įmonės problemos, kurios yra nesprendžiamos. Užsisakius patiekalą ar dienos pietų pasiūlymą, visų pirma einame į barą patys padaryti gėrimų, nes nėra barmeno.
Susidedame įrankius, padedame ant stalo, einame į virtuvę sriubos. Virėjos nėra - rūko arba užsakymus priima, tad neturi laiko. Sriubą įpili pats, įmeti grietinės, paimi duonos, neši prie stalo, palinki skanaus ir eini prie kito staliuko.
Didžiausias noras klientui yra pasakyti, jog, atsiprašau, šito kokteilio neturėsime, nes mintyse pagalvoji, kad pats tą kokteilį turėsi pagaminti. O tai tikrai užtruks, tad lengviau pasiūlyti skanios arbatos su sirupu arba ledų ir pieno kokteilio, kurį pagamins virtuvėje.
Dažniausiai pietų metu salėje dirbame dviese. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visų klientų nespėsim aptarnauti, tiesiog nėra galimybių nei barmenui, nei papildomam darbuotojui pasamdyti, nes tiek neuždirbam. Viską taupom.
Pasijaučia išgąstis, pradedi nervintis, įsitempi, subliūkšta nuotaika, pasidarai irzlus, lakstai. Tada jau nebesvarbu, ar sriuba karšta, ar maistas nepridegęs. Tiesiog neši, jau nebeįdomu, ar skaniai pavalgė, ar likučius pasiūlyti supakuoti, nes supranti, kad tai užims papildomo laiko.
Kol bendrauji su vienu klientu, pašonėje jau mojuoja „ofisinis“, kuris neturi daug laiko – skuba, bet man jau nė motais. Klausia, kiek laukti. Sakai – 30 minučių. Paburba (o žinau, jei būtų veidas ir tonas žmogaus malonesnis, tikrai gautų viską per 15 minučių ar greičiau), susipakuoja savo daiktus ir išeina, o pats pagalvoji: super, vienu mažiau.
Toliau, prasideda sąmyšis - daug klientų, trūksta įrankių, meniu, taurių. Įrankius perplauni pats, meniu jau nebeduodi kiekvienam klientui, o po kelis ant stalo, taures perskalauji savo rankomis. Stengiuosi su dezinfekavimo priemonėmis, nes vis dar pagarbos turiu.
Pili alų, pyst, statinė baigėsi, bėgi naujos. Panelės irgi ridena statines, bet gaila man jų, tad padedu. Dėl komandinio darbo sąmyšio metu galiu pasakyti taip: stengiamės, tačiau klientui nesvarbu, nesupranta jis, ko tiek ilgai jam visko laukti, lyg jis vienas restorane būtų. O jeigu dar kažką bandai įrodinėti, tai žiūrėk, blogą nuomonę telefonu gauni, po to reikia aiškintis, nors esi įvertintas kaip geriausias mėnesio padavėjas. Tiesiog tokia situacija pakiša koją ir, kaip priimta, klientas visada teisus. Baigiasi šita era, dabar žiūrima, kieno tiesa.
Kai pats pradedi gilintis į įmonės trūkumus, supranti, kad tavo nuomonė nelabai yra vertinama, visada atsakymas: "Mes suprantam, bet kartu mes padarysim, kad jums geriau būtų, tačiau ne viskas taip paprasta, reikia palaukti geresnių dienų, apyvartų". Kuo daugiau prašai, reikalauji, tuo mažiau gauni. Dabar esu jau tylesnis, nes prašant elementarių dalykų, jau kyla juokas. Restoranas turi savo dukterinių įmonių ir neuždirba? Nesąmonė. Per daug viskas paprasta. Sėdi valdžia ir vis naujų taisyklių įveda. Nei noro, nei sveikatos.
Virtuvės paslaptys? Viskas taupoma, klientui tikrai dedama mažesnė porcija, nei priklauso, o dar jei nėra kažkurio ingrediento, tai nedidelė čia bėda. Nėra tai nėra. Porcija atiduodama. Galiu tik paneigti: pats jokių fokusų su maistu nemačiau, kad maistas apvalgomas, ar senas, ar panaudotas produktas įdedamas į lėkštę. Taip, prieš baigiantis galioti patiekalui, prašoma padavėjų parduoti klientui, kad nereikėtų nurašyti ir išmesti. Kaip suprantat, šitas veiksmas yra minusas pačiai virtuvei, o per mėnesį jų susidaro pakankamai nemažai. Jei parduodi - tai tu virtuvės numylėtinis. Jei ne - prasideda ginčai, jog mūsų nieko negalima paprašyti, ir nieko naudingo negalima padaryti.
Tada vyksta kova už būvį: matai, jog patiekalas neatitinka savo išvaizdos ar per ilgai gaminamas, pasakai klientui, jog jo patiekalo nebėra, o virtuvėje pasakai, jog atsisakė klientas. Lieka kalta virtuvė, pats lieku patenkintas, o klientas nieko negavęs.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
