Gamykloje dirbo dukra ir žentas, todėl išgyvenome ir dėl jų. Tada buvome apsistoję prie geležinkelio tilto, o tai miesto dalis, kuri yra arčiausiai nelaimės vietos.
Mieste jokios panikos nesijautė, žmonės vieni kitiems buvo draugiški. Nuolat pranešinėjo, kaip elgtis, kur rinktis. Rinkomės Rimkuose, ten laukė 7 keleiviniai autobusai, sulipome kaip silkės bačkoje. Tačiau svarbiausia visi buvo draugiški, paslaugūs vieni kitiems.
Lipant į autobusus, žemė atrodė tartum iš siūlų balta migla, jautėsi amoniako kvapas. Norėjosi kuo greičiau „bėgti“. Nuvežė iki kažkokio kolūkio. Sustojome, išlipome, buvo jau naktis. Vietiniai žmonės kvietė užeiti, nes naktį lauke buvo vėsu.
Ir vėl komanda rinktis, važiuojame toliau pro Lapių gyvenvietę į Kauną. Būnant Kaune žinojome, kas dedasi Jonavoje, nes nuolat buvo pranešinėjama per radiją ir televiziją.
Girdėjome Beno Rupeikos balsą. Virš gamyklos skraidė Algirdas Brazauskas ir kiti vadovai, nuolat pranešinėjo. Maždaug po trijų dienų grįžome namo. Negirdėjome, kad kitų namuose būtų kas nors dingę. Nepasigedome nieko ir mes.
Aš dažnai pagalvoju, kad žmogus per daug nori. O vertingiausia yra tai, kas telpa į širdį, galvą ir kišenę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
