Žinot, man nusišvilpt. Aš - maža, stora ir labai savim patenkinta. Net gyvendama Lietuvoje, kur liekno ir jauno kūno kultas peržengia sveiko proto ribas, jaučiuosi graži. Na, taip, jau nebe žalia jauniklė ir kojos dygsta iš ten, kur joms priklauso, o ne nuo blakstienų. Ir celiulitas jaukiai gaubia mano šlaunis. Kažkodėl aš nesijaučiu blogai nuosavame kūne. Nesipurtau žiūrėdama į veidrodį - nei apsirengusi, nei vonioje.
Vos tik susitaikiau su savo vešliais prašmatnumais ir pradėjau pati savim pagarbiai žavėtis, žmonės tarsi nepastebi kokia apvalutė aš esu. Lyg būtų visi vienu ypu apakę. Jokių pašaipių replikų. Jokio pasmerkimo. Dažnai pagaunu susižavėjimo kupinus žvilgsnius. Ir prisiklausau komplimentų. Tarsi tas pasitikėjimas, kurį spinduliuoju, paverčia mane gražia ne tik savo pačios, bet ir kitų akyse.
Nedusdama lakstau laiptais, dirbu kaip keturi arkliai. Ir randu drabužių. Jei didieji prekybos tinklai ir toliau ignoruoja mano dydžio moteris, tegul. Yra kitų kelių gauti tai, ko noriu – internetinės parduotuvės, skudurynai, turgeliai. Ten visada galiu nusitverti škurlį, kuris man puikiausiai tinka, pagal visus anaiptol ne penkiolikmetės manekenės parametrus.
Na, žinoma, taip buvo ne visada. Pirkdavau ir aš visokius apetitą mažinančius niekalus, kritau į dietų duobes, kai savaitę ėdi vien tik grikius, mirkytus vandenyje ir net gyventi nesinori... Nežinau kas man dabar atsitiko? Gal tiesiog subrendau? Tiek labai, kad nei žiniasklaidos, nei visuomenės, nei visagalės grožio industrijos brukami kūno standartai man tapo nebesvarbūs.
Gal įsisąmoninau, kad vienintelis superliekno, amžinai jauno kūno brukėjų tikslas – pelnai. Eurai, doleriai, litai svarai. Nesvarbu kokia valiuta, kad tik pelnas. Jie smagiai pateikia mums nufotošopintus nušlifuotus nerealistinius kūnus ir graso lenktais piršteliais – pirk, nes būtent tokia tu turi būti! Pirk, stenkis. Siek! O mes tupėsim savo korporacijose ir skaičiuosim, jūsų nepilnavertiškumo kompleksų, mums suneštus milijardus.
Ir tik nereikia suokti apie tai, kokia aš pasibaisėtina bevalė apsiėdėlė. Nebūkit naivūs, pakibę ant stereotipų kabliuko. Prariję jį tarsi žuvys net ne iki žiaunų. Iki pat vidurių... Aš negalvoju apie maistą kiekvieną savo gyvenimo sekundę. Rimtai... Dirbu keliuose darbuose išsyk, auginu du mažus vaikus. Galva iki pat pakaušio prifarširuota reikalų reikaliukų...
Prisimenu, kad nieko neėdžiau tik tada, kai iš skausmo susuka skrandį. Neturiu tiesioginės linijos nei su Dievais, nei su greito maisto restoranais. Neprisimenu, kada paskutinįsyk valgiau keptas bulvytes ar mėsainį. O juk turėčiau... velnias, vadovaujantis bendru supratimu, juk turėčiau kimšti beveik be sustojimo! Mano darbiniame stalčiuje neturi būti popiergalių, pagyvenusio trintuko ir rašiklių. Pagal žanro klasiką, privalau ten slėpti krūvas šokoladinių batonėlių ir spurgų, aplietų glajumi. O po mano čiužiniu būtinai turėtų nuodėmingai šiugždėti kokie 200 slapta surytų bulvių traškučių pakelių... Bet kai paskutinį sykį tvarkiau patalus, radau ten tik sūnaus kojinaitę, o ji visai nekaloringa.
Su maistu sutariu gerai. Valgau jį, o ne orą. Ne tai, ką jūs įsivaizduojate ir tikrai ne nuolat. Bet valgau. Su malonumu. Be jokios kaltės ar sąžinės graužimo.
O vakar mano vaikas žiūrėjo į mane, žiūrėjo... Tiesą sakant, buvau pavargusi, pajuodusiais paakiais, nusivaliusi makiažą ir įlindusi į jaukius bet jau aptrintus naminius drabužius.
„Tu pati gražiausia mama pasaulyje“, - staiga pasakė visiškai rimtai. Tokia aš ir esu. Tokia ir jaučiuosi. Ir ne tik mama. Pati gražiausia. Tobulai nestandartinio dydžio.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
