Prisimenu savo pirmąjį gyvenimo įvykį, kai man buvo treji. Mano tėtis buvo labai tingus žmogus, tad viską darydavo mano mama, tačiau jie susipyko, tiksliai nepamenu, kodėl. Mama tėčiui pareiškė, jog nori skyrybų, tuomet mano tėtis ant cigarečių pakelio parašė atsisveikinimo laišką ir nusižudė.
Labai gerai pamenu, kaip tėtis jau buvo pašarvotas: mums buvo leista pas jį nueiti. Aš užlipau ant karsto ir pasakiau žodžius, kurių iki šiol negaliu pamiršti: „Tėtukai, kelkis, užteks miegoti“. Pamenu labai verkiau, kad jo netekau, nes jis mane labai mylėjo.
Mes augom ir stiprėjom, ir praėjus nedaug laiko nuo tėčio mirties pas mus vis dažniau ateidavo į namus kiti vyrai. Bet jie kažkodėl visuomet mušdavo mūsų mamytę. Tai buvo skaudžiausias mano išgyvenimas: matyti, kaip yra mušamas man artimas žmogus.
Dar po poros mėnesių buvo padegtas mūsų namas. Tą naktį mamos nebuvo namie, buvom palikti močiutei. Tai buvo baisiausia naktis mano gyvenime, tuomet man buvo gal kokie septyneri metai. Tą naktį stovėjau ūkiniame pastate ir žiūrėjau pro langą, kaip dega mūsų šeimos turtas, nuotraukos, baldai ir viskas, kas buvo tame name. Pamenu, visa drebėjau iš baimės.
Kai sudegė mūsų namas, atsidūrėme vaikų namuose. Mamytė lankydavo mus maždaug kas dvi savaites ir ieškojo mums naujos vietos, kur galėtų su mumis apsistoti.
Po kokių 9 mėnesių ji mus pasiėmė iš vaikų namų. Tai buvo viena laimingiausių mano gyvenimo dienų, bet laimė būti su mama ilgai netruko.
Ten, kur mes gyvenom, mama susirado draugę, kuria labai pasitikėjo. O vieną vakarą grįžusi namo mama pasakė, kad vyks į Ispaniją. Labai gerai pamenu - tai buvo 2002 m. kovo 16 d. Mes bandėme jos prašyti, kad ji nevyktų, bet ji mums priešinosi, kartojo, kad viskas bus gerai, kad visiems atsiųs telefonus. Vis kartojo, kad mus labai myli ir nori geresnio gyvenimo savo vaikams.
Kitą rytą, kovo 17-ąją, per mano gimtadienį, ji išvyko. Atsikėlusi šalia lovos radau tik dovaną. Puoliau ieškoti mamos, klausiau močiutės, kur mama, o ji tik pasakė, kad mama išvyko į ilgą gyvenimo kelionę. Pamenu, tą dieną sudeginau visas mamos dovanas ir pasakiau, kad man nereikia nieko, tik kad mama sugrįžtų.
Mes vėl patekome į vaikų namus... O po pusės metų trenkė dar vien baisi žinia: aplankiusi močiutė pranešė, kad mama, brangiausias žmogus mano gyvenime, mirė nežinomomis aplinkybėmis.
Tai buvo milžiniškas smūgis mums visiems. Mamos negaliu pamiršti ir iki šiol laukiu jos grįžtančios...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
