Praėjo keletas mėnesių, Tadas jau buvo visiškai išsitrynęs iš mano atminties, kai visai netikėtai, naršydama „Facebook“ pamačiau jo paskyrą. Nutariau pakviesti į draugus. Kitą dieną gavau žinutę, ir taip pasidėjo mūsų ilgas ir malonus susirašinėjimas. Kiekvieną dieną po pamokų bėgdavau namo, prie kompiuterio pažiūrėti, ar Tadas man atrašė. Nėjau dėl jo iš proto, nežiūrėjau į jį kaip į vaikiną, bendravome kaip draugai. Tik tiek, kad su juo būdavo labai įdomu kalbėti. Taip besusirašinėjant praėjo dar pora mėnesių. Nutarėme susitikti, išgerti arbatos.
Po pirmojo susitikimo sekė ir antras, ir trečias, ir taip praleisdavome vis daugiau laiko kartu. Žinojau, kad jam patinku. Supratau, kad jis nori kažko daugiau nei tiesiog draugystė, bet nesijaučiau galinti jam tai suteikti. Jis man rūpėjo, bet tik kaip draugas, kaip ir kiti mano draugai, todėl pradėjau nuo jo tolti. Visiškai nutolti nepavyko, nes tiesiog jo pasiilgdavau. Tada gavau ultimatumą, kad turiu rinktis - viskas arba nieko. Nenorėjau prarasti draugo ir pašnekovo, todėl sutikau būti jo mergina.
Per keletą mėnesių Tadas šią draugystę pavertė į kažką nuostabaus, pripratau būti su juo. Tadas mane traukė tiek fiziškai, tiek savo bendravimu. Atsidaviau jam visapusiškai, ir nė trupučio to nesigailėjau, tačiau jam to buvo negana. Jis visada man sakydavo, kad myli mane, ir norėdavo išgirsti tą patį iš manęs. O aš negalėdavau to ištarti. Negalėdavau, nes nemylėjau jo. Man buvo gera su juo, man jis labai patiko, nenorėjau skirtis su juo, bet pasakyti, kad myliu, negalėjau. Tokie santykiai truko trejus metus.
Trejus metus buvau su žmogumi, kuriam nė karto nepasakiau, kad myliu, nors visada jam rodžiau, koks jis man brangus. Jis nuolat klausdavo, kodėl negaliu to pasakyti, ar yra kas nors blogai, gal nenoriu būti su juo, bet pati šito negalėjau suprasti. Jam tas žodis buvo labai svarbus, ir jis norėjo tai girdėti. O man tas žodis „myliu“ buvo taip pat labai svarbus, todėl negalėjau jo ištarti, jei to nejaučiau.
Mūsų santykiai nutrūko. Nežinau kodėl, bet man neskaudėjo. Tikriausiai todėl, kad nemylėjau. Po išsiskyrimo pasukome skirtingais keliais, praėjus pusei metų jis susirado kitą merginą. Papasakojo apie tai pats, kai netikėtai susitikome vieno renginio metu. Buvo keistas jausmas, kad jis laikė mane apkabinęs, savo glėbyje ir pasakojo apie kitą moterį, su kuria gyvena.
Tada man suskaudo. Pirmą kartą suskaudo. Nenorėjau su juo atsisveikinti tą vakarą. Bet teko. Po šito susitikimo visada galvodavau apie jį, negalėjau išmesti iš galvos.
Kitą kartą susitikome draugų vestuvėse. Vaikštinėjome kartu, buvome išgėrę, praleidome nuostabią naktį kartu kaip senais laikais. Ryte atsibudau jo glėbyje, pasakiau, kad norėčiau, jog jis išsiskirtų su ta mergina. Jis paklausė, kodėl, ir tada aš TAI pasakiau. Pasakiau, kad myliu, bet jau buvo vėlu. Jam tie žodžiai jau nieko nereiškė.
Negalėjau pakelti to skausmo, kurį jaučiau, todėl išvažiavau į Norvegiją. Praėjo jau metai kaip aš čia. Atsidaviau darbui ir karjerai, su Tadu nutraukiau visus ryšius.
Pradedu megzti naujus santykius. Bet ir vėl susiduriu su ta pačia bėda, jaučiu, kad nemyliu savo naujojo vaikino, ir bijau, kad vėl liksiu įskaudinta, kad suprasiu, ką reiškia mylėti tik tada, kai tos galimybės neteksiu.
***
Gal ir jūs tik po išsiskyrimo supratote, kad mylite? Patyrėte skausmingą ir kitus pamokyti galinčią meilės istoriją? Pasidalykite ja - jūsų istorijų laukiame el. paštu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
