Visuomet buvau atsakinga ir stropi, man rūpėjo, kad klientas liktų patenkintas ir laimingas, bet leiskite paklausti, ar verta stengtis? Nors restoranų savininkai taip pat teigia, jog jiems klientas pirmoje vietoje, tai melas. Jiems terūpi didelės apyvartos ir pelnas. Valdžia iškėlusi aukštus aptarnavimo standartus, dažnai kaip robotai kalbame šablonais, kad tik neužsirautume ant patikrinimo ir nepamirštume pasiūlyti papildomai.
Deja, kad ir kaip puikiai dirbtum, priežasčių nesumokėti iki galo atsiranda vis naujų ir naujų. Dirbame po 12-16 valandų per dieną, dažnai ne pilnu personalu (nėra barmeno, plovėjos). Priėmei užsakymą, nubėgai daryti gėrimų, o tau stovint už baro atėjo dar trys nauji stalai, kurie iš karto dairosi savo padavėjo. Taip skubomis, kartais pilnai nepadaręs gėrimo, leki į salę ir matai, kad jau stovi šąlančios sriubos ar kitas patiekalas.
Neduok Dieve, supainiosi užsakymą, už tokį grybą susimokėsi pats, kitaip virtuvei bus minusas. Juk padavėjas – milijonierius, mes maudomės arbatpinigiuose. Bet jei suklys virtuvė ir tu neprastumsi to patiekalo, savo pietus gali pamiršti.
Laisvos dienos taip pat planuotis nevertėtų, nes ryte būtinai paskambins vadovas ir lieps ateiti į darbą, už tokią „papildomą dieną“ niekas netgi nesumokės. Juk susirinksi arbatpinigius. O jei ne? Arbatpinigiai - itin slidus dalykas, ne visi juos palieka.
Dienos pietų metu (nesumeluosiu sakydama, kad visi padavėjai nekenčia šio laiko tarpo) visi skuba kuo greičiau pavalgyti, dažniausiai ateina tie patys veidai, ir sąskaitos nėra didelės, vargiai susirenki 10 Lt arbatpinigių. Taip ir gyveni dėdamas centą prie cento.
Visi jaučiasi svarbiausiais ir vieninteliais salėje, žmonės nesupranta, kad be jų tu aptarnauji dar 8 staliukus. Kasdien tenka susidurti su šimtu nuotaikų, neigiamų emocijų, dažnai vos įėjus svečiui pro duris, matai, kad bus bėdų. Žmogus piktas, prislėgtas problemų, išsilieja ant nieko dėto padavėjo. Po darbo tiesiog nebesinori su nieko bendrauti, išsenki emociškai.
Viliuosi, kad kada nors žmonės nustos vaikyti padavėjus kaip šunis, o restoranų savininkai ims vertinti ir gerbti kiekvieno darbą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
