Ligonė, kuri visą laiką ėjo susilenkusi, perbalusi ir nusilpusi, lėtu tempu pasiekė Greitosios pagalbos skyrių, kuriame teoriškai ją turėjo priimti iš karto (bent jau taip buvo prieš dvejus metus). Verta paminėti, kad per visą dieną mano draugei niekas nepasiūlė vežimėlio. Čia, vos tik pasiekus registratūrą, buvo pasakyta, jog niekas jos nepriims, nes ji neturi gydytojo siuntimo.
Kai priėjau paklausti, ar nėra greta pavaduojančio gydytojo ar kito asmens, galinčio išduoti leidimą į greitosios pagalbos punktą, buvo pasakyta, kad visi gydytojai užsiėmę. Nusprendėme palaukti iki 13 val. 30 min., kai turėjo prasidėti gydytojos darbas.
Kol laukėme gydytojos, pro mus praėjo mažiausiai dešimt daktarų ir dvigubai tiek kitų poliklinikos darbuotojų. Niekas nepasiūlė nei vandens, nei pagalbos. Mano draugė gulėjo ant suoliuko. Galiausiai, likus maždaug dešimčiai minučių iki 13 val. 30 min., viena gydytoja „pastebėjo“ merginos priepuolį ir atnešė puodelį vandens. Pagailėjusi jos, nuvedė į kabinetą (iš kurio mane buvo išviję ir atsakę į prašymą duoti leidimą vykti į greitosios pagalbos punktą).
Kai pasirodė gydytoja, merginai buvo pasakyta, kad prisižiūrėtų save (kas ir taip aišku). Išdavusi siuntimus kraujo ir šlapimo tyrimams, gydytoja paleido mus su leidimu į greitosios pagalbos punktą. Tai buvo apie 14 val. 20 min.
Išlydėdama pasakė, kad grietosios pagalbos punktas privalėjo mus priimti iškart. Tada pamąsčiau, kad tai buvo mano klaida. Juk ir taip aišku, kad reikia pakišti šimtinę, ir problemos kaip nebūta. Kai pasiekėm greitosios pagalbos punktą, registratūroje dirbo tik viena darbuotoja. Priėjusi ir pasakiusi, jog mano draugei reikia skubios pagalbos, ji mane nuvarė ir pasakė: „Ji atėjo savom kojom, nėra jai taip blogai“.
Mano draugė, kuri tuo metu sėdėjo kniūbsčia, išbalusi ir nusilpusi, nesuprato, kas vyksta aplinkui. Čia jai irgi nebuvo suteikta greitoji pagalba, niekas nepasiūlė vežimėlio ar palatos. Vėl išsimušusi laukimo lapelį, atsisėdau ant kėdės ir laukiau, kada gi pagaliau mus čia kas nors priims. Tuo metu, kai laukiau, prieš mane spėjo į punktą paguldyti tris pacientus, tačiau jiems pasisekė - jie buvo atvažiavę greitosios pagalbos automobiliu.
Kai vėl priėjau paklausti, ar mus gali priimti, buvo atsakyta neigiamai, mat registratorė formino paciento bylą.
Nebežinodama, kur dėtis, mano draugė pakilo nuo kėdės ir pasuko tualeto link. Ji ėjo lėtai, susilenkusi. Kai registratorė tai pastebėjo, pavarčiusi akimis leido man prieiti ir užpildė leidimą (visa tai truko apie minutę). Galiausiai, po trijų valandų mėginimo pakliūti į greitosios pagalbos gydytojų rankas, mano drauge buvo pasirūpinta. Čia atsirado žmogus, kuris iškart pasakė, ko jai reikia. Taip pat mums buvo pasakyta, kad jeigu būtume kvietę greitąją pagalbą, viskas būtų įvykę daug greičiau.
Bet greitoji pagalba dėl tokios priežasties nevažiuoja. Taigi kaip reikia elgtis ištikus nelaimei ir suėmus ligai? Ar ir vėl duoti kyšį?
Taigi man kilo daugybė klausimų. Ar valstybė žino, kokie nekompetentingi darbuotojai atstovauja mūsų gydytojų vardui? Kodėl mergina buvo nusiųsta tikrintis šlapimo pūslės, jeigu jai jos neskauda? Keista, kad nepradėjo tikrinti ausų... Juk tai irgi gali būti ūmaus vėmimo priežastis? Kodėl gydytojai tokie abejingi? Juk jų pareiga suteikti pagalbą?
Per visą tą laiką, t.y., keturias valandas, poliklinikoje tik viena gydytoja priėjo pasiteirauti, kokia problema. Jiems turėtų būti gėda. Patys ligoniai buvo pradėję siūlyti savo pagalbą, bet ne daktarai.
***
Gal ir jums teko susidurti su abejingu požiūriu medicinos įstaigose? Pasidalykite savo istorija - rašykite el. paštu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
