Bet ne tai yra svarbiausia. Svarbiausia tai, jog ištikus kritinei bėdai - priepuoliui, ne visi medikai žino, kaip su tavimi elgtis. Mano atvejis buvo išskirtinis, kadangi hipoglikemija ištiko paryčiais, dar miego metu. Kadangi esu 45 proc. darbingumo, vis vien dirbu ir kasdien į darbą keliuosi 5 val. 30 min.
Deja, tą rytą buvo kitaip, sūnus, kuris kelias vėliau į mokyklą, rado mamą praktiškai be orientacijos lovoje, staigiai buvo iškviesta greitoji medicininė tarnyba. „Greitoji“, kuri pas priepuolį patyrusį diabetiką vyko lygiai 45 minutes (taip užfiksavo verkdamas paauglys sūnus).
Atvykęs greitosios pagalbos kolektyvas rado mane pilnai neatsistačiusią po priepuolio, bet jokios pagalbos taip ir nesuteikė - nepamatavo gliukozės kiekio kraujyje tuo metu (nors šalia lovos krašto buvo mano pačios puiki įranga), sugebėjo pamatuoti spaudimą ir manęs paklausti, ar aš gerai jaučiuosi.
Diabetikas, nukritus gliukozės kiekiui kraujyje, kalba ne tik ne rišliai, bet ir visiškai nevertindamas savo sveikatos stovio, neretai jis net priešinasi gauti siūlomo saldaus davinio. Taip atsitiko ir man, kadangi greitosios medicinos darbuotojai vizualiai nustatė mano būklės stovį, sūnui davė tik nurodymą pagirdyti mamą saldžiu gėrimu ir pamaitinti duona!
Ir išvyko... Žinoma, sūnus puolė maitinti mamą duona per prievartą ir bandė sugirdyti saldaus gėrimo. Ilgai mes taip bandėm grūsti duoną (kuri ne taip staigiai kelia gliukozės kiekį kraujyje) su gėrimu į skrandį, nes po kiekvieno bandymo buvo atmetimo reakcija - visas turinys išbėgdavo lauk!
Ir tiesą, pasakius, nežinau kuo viskas būtų pasibaigę, mane išgelbėjo tik atsitiktinai užėjusi kaimynė, kuri žinojo mano ligą, mano priepuolių galimybes, todėl staigiai, išėmusi iš šaldytuvo, suleido gliukozės injekciją į sėdmenis. Ačiū Dievui, ji žinojo, kaip reikia elgtis su diabetiku, patyrusiu priepuolį.
Bet aš niekaip nesuprantu, kodėl to nežinojo ir nepadarė greitosios pagalbos darbuotojai?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.