Tokio dydžio šalyje, kaip Lietuva, turi būti du, idealiu atveju trys neurochirurgijos centrai, teikiantys aukštos kokybės planinę pagalbą ir glaudžiai bendradarbiaujantys su giminingomis universitetinėmis specialybėmis. Dėl jų konkurencijos laimėtų ir medikai, ir pacientai.
Taip pat reikalingi du arba trys centrai geografiškai nuošalesniuose miestuose, kad traumą ar insultą patyrę ligoniai negaištų gyvybiškai brangaus laiko transportavimui į Vilnių ar Kauną. Juk medicininių sraigtasparnių Lietuva neturi iki šiol.
Bet kažkodėl ministras V.Andriukaitis eina atgal prie sovietinių laikų modelio, kai būdavo vienas institutas respublikai. Norima atiduoti monopoliją atgal į kauniečių rankas Suprantama, kad Kaune gimė Lietuvos neurochirurgija ir ten istoriškai yra stiprus centras su puikiai mūsų specialybę išmanančiais kolegomis. Taip pat visame pasaulyje suprantama ypatingai specializuotos medicinos, kai ligoniai koncentruojami vienose rankose, svarba.
Tačiau tokių atvejų netgi tokioje ypatingoje srityje, kaip neurochirurgija yra nedaug - tai vaikų epilepsijos chirurginis gydymas, kai kurie (ne visi) galvos smegenų kraujagyslių chirurgijos atvejai, gilioji smegenų stimuliacija funkcinių sutrikimų atvejais ir panašiai.
Šie ligoniai turėtų gauti ekspertinio lygio pagalbą viename centre. Tačiau Lietuvoje tokių atvejų nebus daugiau vieno šimto per metus. Ką daryti su kitais ligoniais?
Ministras V.Andriukaitis interviu teigia, kad neurochirurgai turi operuoti, o ministerija - planuoti. Tuomet kyla klausimas, kokia logika vadovaujasi ministerija, kuri nori priversti ligonį su galvos smegenų augliu vykti operuotis į kitą miestą, kuomet ši operacija jau seniai gali būti kokybiškai atlikta Vilniuje, kur yra sukaupta pakankama gydytojų patirtis, nupirkta reikalinga įranga ir yra visos sąlygos tolimesniam jo gydymui po operacijos didelėje universiteto ligoninėje (neurologinė priežiūra, neuroradiologinė diagnostika, reabilitacija, spindulinio ir chemoterapinio gydymo galimybės).
Aš jau nekalbu apie tai, kad galbūt ligonis išsirinko gydytoją, kuriuo pasitiki, kad šalia yra jo namai ir šeima, užtikrinanti palaikymą, taip reikalingą sunkioje gyvenimo situacijoje.
Arba kitas pavyzdys – kodėl Akušerijos centre Santariškėse gimęs naujagimis su plyšusia meningomielocele (nugaros smegenų ir dangalų išvarža) turi būti su atviromis nugaros smegenimis ir atitinkama infekcijų rizika vežamas už šimto kilometrų, kai hermetiškai susiūti minkštuosius nugaros audinius būtų galima vietoje (neurochirurginių operacijų spektre tai nėra pati sudėtingiausia procedūra).
Kaip žmogus, kurio tėvai gyvena Lietuvoje, norėčiau, kad čia būtų galimybė rinktis gydymo įstaigą, kad pacientai gautų kokybišką paslaugą, o ne vyktų gydytis pagal kažkieno aklai primestas direktyvas.
O neurochirurgija Vilniuje, kaip ir visame civilizuotame pasaulyje, turi įsikurti didžiuliame akademiniame univesitetiniame centre, o ne pagal sovietinį projektą kurtoje vadinamojoje greitosios pagalbos ligoninėje – neatidėliotinoms (beje, dažniausiai ne pačioms sudėtingiausioms) neurochirurginėms operacijoms atlikti ten nereikia nei tiek lovų, nei gydytojų.
O planinė, gilaus atsidavimo, žinių ir glaudaus bendradarbiavimo tarp kaimyninių medicinos sričių reikaujanti pagalba Vilniuje turėtų būti teikiama kitoje vietoje – centre, kuris pastatytas ir įrengtas, ir kurio atidarymui, panašu, trūksta tik valdininkų parašų.
Todėl mano nešališku ir visiškai nesuinteresuotu žvilgsniu, lėšų švaistymu laikytinas ne Vilniaus noras, o tiksliau būtinybė turėti tokį centrą, o grynai biurokratinis įrengto centro didžiulės akademinės bazės sudėtyje atidarymo formalumų blokavimas.
Atkreipsiu dėmesį, kad aš asmeniškai 2008-2009 metais, vedinas vien geros valios, konsultavau tuometinę Santariškių vadovybę neurochirurgijos centro įrangos specifikacijos klausimais. Mano žiniomis, būtent ta įranga jau senokai laukia savo pacientų Vilniuje.
Ministras V.Andriukaitis, kaip buvęs gydytojas, greičiausiai nepamiršo, kokiu greičiu moraliai sensta medicinos įranga. Todėl, mano supratimu, šiuo metu egzisuoja ideali proga ministrui prisiimti mėgstamą deklaruoti politinę atsakomybę už ne pirmus metus sandėlyje dūlančios ypatingai brangios įrangos prastovas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
