Gaila ne mamos, kuriai neduotas motinystės jausmas, o vaiko, kuris, ko gero, nejautė mamos meilės ir nemokės auginti, mylėti savo vaikų, jeigu jis apskritai jų turės.
Aš taip pat jauna pastojau – vos 19-os, pagimdžiau 20. Vaikas gimė santuokoje, su mylimu vyru. Nors ir svarstėme, ar mums tikrai reikia vaikų, ar mes tikrai jų norime, ar sugebėsime užauginti ir duoti viską, ko patys neturėjome.
Neturėjome, matyt, vienintelio dalyko, kurio vaikui reikia – šeimos ir tėvų. Abu tiesiog užaugome valdiškuose namuose, skirtinguose miestuose. Susitikę po universiteto iš karto supratome vienas kitą. Matyt, ne be reikalo. Juk mūsų likimai buvo vienodi.
Auginti vaiką nebuvo lengva, neturėjome nei senelių, nei tetų, kurie galėtų padėti. Tačiau jausmas, kad esi mama ir tėtis, kad turi mažą kūdikėlį, kuris turi tėvus, yra nepakartojamas.
Kada nors mūsų vaikai bus labai dideli. Kai pasaulį suvoks nebe vaikiškai, mes jiems papasakosime iš kur mes ir kodėl jie kitokie, nei jų tėveliai. Kodėl tėvų vaikystė nebuvo pilna spalvų, kaip jų.
Manau, jie mumis didžiuosis ir užaugę taip pat stipriai mylės savo vaikus, kaip ir mes juos mylime.
Nors buvau jauna, savo apsisprendimo gimdyti nesigailiu. Turėjau supratingą vyrą šalia, kuris visada man padėjo ir tos kvailos abejonės – gimdyti ar daryti abortą – išgaravo tuomet, kai apkabinęs mane per pečius jis tarė: „Neverk, mieloji. Šis stebuklas atkeliavo pas mus tam, kad mus sujungtų amžiams, nes esame skirti vienas kitam“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
