Mokiausi Edukologijos universitete, greit gausiu bakalauro diplomą. Tik kas man iš jo? Kažkada aš įsivaizdavau mokytojo darbą lyg misiją. Norėjau būti mokytoja nuo pat pradinės mokyklos ir nemačiau savęs kitame vaidmenyje. Tiesiog kliedėjau ta profesija. Svajodavau, kiek naujų ir gerų dalykų galiu įnešti į mokinių ir mokyklos gyvenimą. Kiek naudos atneš mano įgytos žinios, kūrybingumas ir pasišventimas. Ką galėčiau apie tai pasakyti šiandien? Buvau naivi kvailelė.
Dabar supratau, kad į jokią mokyklą tikrai neisiu dirbti. Ačiū, atsikandau praktikos metu. Viena klausytis apie tai, kokie yra mokiniai pedagogikos paskaitose, ir kas kita - susidurti su jais akis į akį. Toks įspūdis, kad dėstytojai, kalantys mums į galvas edukologijos tiesas, gyvo mokinio nėra matę dešimtmečiais.
Atsipeikėkit, neliko nei mielų mergaičių su kasytėmis, nei kuklių berniukų. Praktikas teko atlikti mažoje provincijos miesto pagrindinėje mokykloje. Vienai pasibaigus, likusių laukdavau su siaubu. Keiksmažodžių prisiklausiau dešimčiai metų į priekį, o tokios nepagarbos mokytojams ir socialiniams pedagogams aš net negalėjau įsivaizduoti. Tave gali bet kada pasiųsti ir dar pridėti kaip toli turi eiti. Nurodys ir ką ten daryti. Rusiškai, sodriai. Su tikru reikalo išmanymu.
Apie kažkokias nuobaudas ir užsiminti neverta. Vos pabandžius nutverti kokį už pakarpos, tuoj prisistato isterikuojančios mamelės ir pradeda aiškinti, kaip nemokama dirbti. Jei vaikas nesiklauso pamokoje, tu kalta – nesugebėjai jo sudominti. Jei meta į veidą neužpildytą anketą, kurią tau būtinai reikės pateikti kaip praktikos įrodymą (ir už kurios kopijavimą pati sumokėjai apie 200 Lt), tai vis tiek lieki kalta. Kam kiši visokias nesąmones?
Senos mokytojos praeina pro šalį tarsi tavęs iš vis nėra. Gerai jei teikiasi pasisveikinti, tačiau dažniausiai tiesiog ignoruoja. Kiekviena mano, kad baigusi universitetą pretenduosi į jos darbo vietą. Nors dauguma jau seniai galėtų sėdėti pensijoje ir auklėti anūkus.
Mentorė, kuri mane kuravo, kabinėjosi prie kiekvieno nieko. Poniai nusipelniusiai pedagogei neįtiko nei pamokų, nei renginių planai, nors pati tik staugė ant mokinių be sustojimo, o kai jie negirdėdavo vadino juos debilais.
Jei bandydavau pritaikyti kokį įdomų metodą, mentorė pradėdavo atvirai tyčiotis – tu ką, manai, tai suveiks? Dažnai palikdavo mane vieną su mokiniais (nors turėdavo stebėti mano pamokas) ir ramiausiai eidavo pagerti kavutės. Ir tie mokiniai jokių malonių emocijų man tikrai nesukėlė. Visiškai nemotyvuoti, jų neįmanoma sudominti niekuo. Jie nekalba, jie rėkia. Jei tu pradedi nejučiom kelti balsą, tuoj pat pasiskundžia, kad jų negerbi ir įžeidinėji. Meluoja tiesiai į akis ir net nemirksi.
Aj, tiesa, kai kas juos vis gi domina. Nesidrovėdami aptarinėjo, kaip aš atrodau. Snargliai, siekiantys man iki peties, švaistėsi aiškiomis seksualinėmis užuominomis. Vieną sykį koridoriuje teko išgirsti komentarą, po kurio net verkiau užsidariusi tualete. „O šitą tikrai „padaryčiau“ – ramiausiai pasakė vienas spuoguotas pienburnis. Manote, budinti mokytoja kaip nors sureagavo? Tik nusišaipė ir toliau stovėjo lyg niekur nieko.
Pradėjau nekęsti mokyklos ir tikrai nesutiksiu ten dirbti. Juo labiau, kad atlyginimas, kol neįgijai kvalifikacijos laipsnio, nedžiuginantis. O penkerius metus ardytis dėl kelių šimtų litų priedo, gadinti nervus ir sveikatą... kam to reikia?
Dabar jau esu gavusi kelis konkrečius pasiūlymus įsidarbinti privačiose įmonėse. Žinoma, visus tuos darbus man pasiūlė pažįstami žmonės, kuriais galiu pasikliauti. Niekada gyvenime nemaniau, kad norėsiu sėdėti kokioje kontorėlėje ir dėlioti popierėlius. Tačiau aš sutikčiau net dirbti paprasta kasininke, kad tik nereikėtų daugiau nieko bendro turėti su švietimo sistema.
Ir pabaigai. Manote, aš viena tokia? Mano kursiokai taip pat neketina eiti dirbti mokytojais. Kokia jų motyvacija? Pati paprasčiausia: „Tu ką? Į tą pragarą? Aš gi ne durnas...“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
