Kaip lietuvius nustebino vokiška tvarka

Prieš 33 metus gyvenimas mūsų tėvynėje tekėjo sena, ramia, kiek nuobodoka, įprastine vaga. Prie pabaigos artėjo brežnevinė stagnacijos epocha. Tačiau šviesaus komunizmo rytojaus, apie kurį nuolatos trimitavo Kremliaus valdovai, dar nesimatė net nuo Gedimino pilies bokšto. Lietuvos vaikinus siuntė į karą, kuris griaudėjo kažkur toli pietuose. Kai kurie grįždavo suluošinti arba cinkuotuose karstuose.

Daugiau nuotraukų (1)

Povilas Gaidelis

Apr 6, 2014, 2:59 PM, atnaujinta Feb 14, 2018, 8:31 PM

Per tą neilgą laikotarpį, kuris mus skiria nuo anų dienų, įvyko milžiniški pokyčiai. Apie mobiliuosius telefonus ir internetą tada dar niekas net nesapnavo. Daugelis tų, kurie dabar laisvai važiuoja dirbti į Angliją, Airiją, Norvegiją ar net už Atlanto, neįsivaizduoja, kaip izoliuotai, atskirti nuo viso pasaulio, mes tada gyvenome.

Nuo vakarų plačiąją „tėvynę“ skyrė net du kordonai. Stipriai saugoma dviguba spygliuotų vielų tvora, o tarp jų – išakėtas žemės ruožas. Tai – pirmas kordonas, kuris mus skyrė nuo taip vadinamų demokratinių respublikų: Lenkijos, Rytų Vokietijos ir kitų. Šiose rusų satelitinėse valstybėse, kurios sovietų iniciatyva atsirado po Antrojo pasaulinio karo, buvo daugiau laisvės ir žmonės ten gyveno kiek geriau nei mes. Ten buvo didesnis ir kokybiškų prekių pasirinkimas.

Tuo metu teko ne tiktai mokslo dirvonus arti. Papildomai, bendram labui darbavausi universiteto profesinių sąjungų komitete. Tuo metu profesinės sąjungos buvo visuotinis reiškinys. Kiek jos gynė darbuotojų interesus - kitas klausimas. Jos iš principo skyrėsi nuo analogų Vakarų valstybėse. Ten pagrindinis profsąjungų uždavinys – dirbančiųjų apsauga nuo išnaudojimo. Tuo tarpu mūsų komisija skirstė darbuotojams deficitines gėrybes ir kelialapius į sanatorijas bei poilsio namus.

Laikas nuo laiko organizavome dėstytojų ir darbuotojų profilaktinius sveikatos patikrinimus. Dabar profesinių sąjungų beveik nebėra, o negausios esančios yra butaforinės. Žmonių sveikatos profilaktikos problemos paliktos savieigai. Žodžiu, skęstančių gelbėjimas – pačių skęstančių reikalas. Nemanau, jog tai gerai. Nors daugelis piliečių supranta, kad sveikata - brangiausias žmogaus turtas, deja, ja susirūpina, kai dažniausiai jau būna per vėlu.

Šis darbas tuomet suteikė ir tam tikrų privalumų. Kaip žinia, sovietmečiu išvykti į užsienį buvo didelė prabanga, skirta toli gražu ne visiems mirtingiesiems. Laimė, kad tada buvo labai madingas miestų broliavimasis. Vilnius bičiuliavosi su Rytų Vokietijos miestu, Tiuringijos žemės sostine, Erfurtu. Lazdynų mikrorajone net restoranas „Erfurtas“ iškilo. Šis restoranas ir jo filialas „Paukščių takas“ buvo labai populiarūs tarp miestiečių.

Kiekvienais metais mūsų universiteto darbuotojų grupės vykdavo į Erfurtą, o pas mus apsilankydavo Erfurto medicinos akademijos atstovų grupės.

Vokiečiai atvykdavo susipažinti su mūsų šalies įžymybėmis ir kultūra, su gintarine Palanga. Tuo tarpu mūsiškių kelionės į rytinę Vokietija neapsiribojo vien kultūrine ir pažintine sfera. Ne mažiau reikšminga buvo praktinė tų kelionių dalis – apsipirkti.

Atvykę į Berlyną, pirmiausia greitaeigiu liftu per 40 sekundžų pakilome į televizijos bokštą. Iš 207 metrų aukščio atsivėrė nuostabus vaizdas į miestą, kuris per karą buvo sugriautas iki pamatų. Dabar, po 36 metų jau atstatytas ir išgražėjęs. Vakaruose matėsi Reichstago rūmai. Kiek kairiau - garsieji Brandenburgo vartai – vieninteliai išlikę miesto vartai. Nuo jų į kairę ir į dešinę nutįsta garsioji Berlyno siena, monstras, kuris rytų vokiečius atskyrė nuo Vakarų. Betoninė siena, kuri, tarsi milžiniškas peilis, suskaldė vokiečių tautą į dvi dalis. Tai – antras kordonas, kuris mus skyrė nuo Vakarų valstybių.

Tą kartą, žvelgdami iš paukščio skrydžio į šią pilką sieną, mes dar nieko nežinojome apie jos atsiradimą ir apie tragišką istoriją. Ši, daugeliui berlyniečių lemtinga siena iškilo 1961 metų rugpjūčio viduryje. Statybos iniciatorius – tuometinis Rusijos imperijos valdovas Nikita Chruščiovas. Kol nebuvo tos sienos, rytų vokiečiai masiškai bėgo į Vakarus. Kol dar nebuvo sienos, į Vakarus paspruko apie 2,5 milijono vokiečių, pirmiausia - gerų specialistų. Žmonės bėgo ir sienai iškilus. Buvo iškastas net požeminis tunelis, per kurį į Vakarus prasmuko 29 žmonės.

Sieną saugojo ginkluoti sargybiniai. Jie šaudė į visus, kurie išdrįsdavo prie jos prisiartinti. Manoma, kad ant tos sienos žuvo daugiau nei 1000 žmonių. Berlyno siena, kurios bendras ilgis 165,7 km. stūksojo daugiau nei 28 metus. Jos griuvimas 1989 m. lapkričio mėn, buvo pirma vinis į Šaltojo karo ir Sovietų Sąjungos karstą.

Antra ir paskutinė vinis buvo Lietuvos Atgimimas ir beginklių mūsų piliečių pergalė prieš rusų tankus Vilniuje 1991 m. sausio 13 dieną.

Kuomet 1993 metų rudenį antrą kartą lankiausi jau laisvame Berlyne, labai magėjo nuvykti ir prie tos sienos. Atminimui buvo paliktas kelių šimtų metrų ilgio jos fragmentas, dailininkų išmargintas meno vaizdais.

Prieš ketvirtį amžiaus siena buvo nugriauta. Ar iš tiesų? O gal ta siena dar tebėra ? Man rodos, taip, ji dar stūkso tų žmonių, kurie vis tebesiilgi senų „gerų“ laikų, galvose. Net ir kai kurių rytų vokiečių galvose.

Grįžtant iš Erfurto dar apžiūrėjome Pergamonmuseum (senovės kultūrų muziejų) ir kitas Berlyno įžymybes.

Erfurtas – senas, nedidelis miestas Vokietijos pietuose apie 300 km. nuo Berlyno. Įsikūrėme medicinos akademijos bendrabutyje naujojoje miesto dalyje. Susisiekimas čia labai patogus Kadangi miestas gerokai mažesnis už Vilnių, vienintele tramvajaus linija galima pasiekti visas miesto įžymybes.

Netrukus prisistatė jauna mergina, kuri mus globojo viešnagės metu. Netoli nuo tos vietos, kur mes apsistojome, buvo puikus baseinas. Čia apsilankėme daug kartų. Įdomi detalė: baseino vandenyje yra cheminių medžiagų - indikatorių, kurios patekus į vandenį šlapimui (ir prakaitui, jeigu eisi plaukioti nenusiprausęs po dušu), pakeičia vandens spalvą. Gal Palangos vadovams taip pat reikėtų pagalvoti, ar neverta tokį indikatorių panaudoti Baltijos jūroje? Įdomu, kokia vandens spalva būtų ties paplūdimiais? Žinoma, čia juodas humoras.

Erfurtas, priešingai nei netolimas Drezdenas, kurį sąjungininkų aviacija buvo sugriovusi iki pamatų, karo metu beveik nenukentėjo. Miesto viduramžių centras – vienas geriausiai išsaugotų ir didžiausių Vokietijoje. Didelis bažnyčių ir vienuolynų skaičius leido jį vadinti Tiuringijos Roma. Šv. Mergelės Marijos ir šv. Severo bažnyčių ansamblis vienintelis Europoje, didingai pakylėtas virš miesto. Tai – vokiečių gotikinės architektūros šedevras. Didingas 1497 m. išlietas, didžiausias pasaulyje laisvai siūbuojantis bokštas „Gloriosa“. Čia pat Augustinų vienuolynas, kuriame 5 metus gyveno Martynas Liuteris kaip išmaldos prašantis vienuolis.

Erfurtas - ne tik bažnyčių, bet ir tiltų miestas Per Geros upę ir daugybę jos intakų nutiesti net 142 tiltai. Dėl to tas miesto rajonas gavo „Mažosios Venecijos“ (Kleine Venedig) pavadinimą. Garsiausias Kramerbrucke tiltas. Medinis jo pirmtakas čia buvo pastatytas dar 1117 metais.

Susipažinome ne tiktai su Erfurto įžymybėmis. Aplankėme ir kitus šio regiono miestus. Veimare apsilankėme Johanno Wolfgango von Goethe memorialiniame name. Poetas čia apsigyveno 1775 metais. Veimaro respublika gyvavo nuo 1919 iki 1933 metų, kuomet Hitleris ją pertvarkė į Trečiajį reichą.

Netoliese yra Buchenvaldas. Čia hitlerininkai buvo įrengę milžinišką žmonių naikinimo fabriką, kurį 1945 metais perėmė rusai ir pakeitė stovyklos kontingentą. Tie, kurie anksčiau buvo konclagerio išorėje, dabar atsidūrė jo viduje. Šią mirties stovyklą jie eksploatavo dar penketą metų. Gaila, kad išliko tik geležinkelio, kuriuo atgabendavo pasmerktuosius ir krematoriumo liekanos. Nėra nė vieno barako, kurių čia buvo dešimtys. Jų vietoje plyti tuščias laukas.

Savaitgalį mus pakvietė į naktinį barą. Vaišinomės puikiu vokišku vynu. Žavi mergina dainavo ir tramdė didžiulį smauglį. Pasirodymas baigėsi. Užgrojo linksma šokių muzika, tačiau visi ir toliau sėdėjo prie staliukų gurkšnodami vyną. Man šovė į galvą akiplėšiška mintis. Priėjau prie dainininkės ir pakviečiau ją šokiui. Tuomet ir kiti prisijungė prie mūsų. Kai baigėsi šokis, prie manęs priėjo restorano darbuotojas. Jo rankose buvo švarkas. Aš vilkėjau džinsiniu kostiumėliu. Vokietis paprašė, kad nusivilkčiau savo švarkelį ir apsivilkčiau jo atneštą kostiuminį švarką. Štai kokia griežta ta vokiška tvarka! Gerai, kad nors kelnių neliepė persimauti. Matyt, neturėjo tinkamo dydžio.

Kuomet autobusu važiavome pro vaizdingas Tiuringijos apylinkes, pamatęs priekyje gražų kalnų vaizdą, nutariau padaryti nuotrauką. Vos spėjau pakelti fotoaparatą, mūsų palydovas perspėjo: „Ferboten!“ (draudžiama). Pasirodo, priekyje matėsi „svarbus karinis“ objektas – geležinkelis.

Pagal mūsų tradicijas, paskutinį atsisveikinimo vakarą vokiečiai surengė kolektyviniame sode. Tvarkingi, nedideli nameliai, išpuoselėta aplinka. Susidaro toks vaizdas, kad jie soduose daugiau ilsisi nei kapsto žemę. Visur plyti gražiai prižiūrėtos vejos ir gausybė gėlių. Pastebėjau ir kitą esminį skirtumą. Neteko matyti nei vienos pirties. Matyt, jie nemėgsta kaitintis pirtyje. Tačiau kuomet lankėsi mūsų pirtyje ir patyrė visas vantos procedūras, buvo sužavėti. Mums lankantis Erfurte, jie tą potyrį prisiminė su neapsakomu susižavėjimu.

Mums bendraujant išryškėjo keista, anksčiau vokiečiams nebūdinga savybė. Į bokalą alaus jie įpila 100 gramų degtinės ir tokį keistą „kokteilį“ geria. Man jis pasirodė itin bjaurus, tačiau vokiečiai jį geria su malonumu ir giria, jog labai efektyviai veikia! Sunku pasakyti, kur čia pakastas šuo. Gal šių žmonių, kuriems tuomet buvo daugiau nei 30 metų, tarpe yra nemažai ir tokių, kuriuos pagimdė rusų karių prievartavimo aukos, kurių 1945 metais čia buvo tūkstančiai? Gal tas keistas polinkis genetiškai paveldėtas iš užkariautojų?

Baigėsi pirmas mūsų apsilankymas Vokietijoje. Šalyje, kuri sukėlė du pasaulinius karus. Šalyje, kuri save paaukojo tam, kad išgelbėtų vakarų Europą nuo raudonojo maro. Pas darbščius ir talentingus žmones, su kuriais kelis šimtmečius kariavo mūsų protėviai. Pas žmones, kurie po naikinančio karo, su amerikiečių pagalba greit sugebėjo atkurti šalį ir gyvena kelis kartus geriau nei karo laimėtojai.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.