Kadangi pats esu gydytojas, žmones matau kiekvieną dieną. Dauguma jų - išlaikomi valstybės, nes uždirbantys specialistai kreipiasi į privačias gydymo įstaigas ir šiaip nelabai turi laiko tokiai prabangai, kaip mėgavimasis alkoholiu 4 dienas iš eilės, rūkymas ar narkotikai. Kai kurie jų net slidinėti neišdrįsta, nes žino, kad trauma kainuos brangiai.
Išties ir patys darbuotojai bijo paprašyti didesnės algos, kai jį tuoj pat gali pakeisti naujokas, ilgai besikrapštantis prie kiekvienos naujos kasos operacijos. Bijo, nes mūsų valstybėje dar gyvena sovietinės mokyklos mokiniai. Jei darbuotojas garsiai teigia, kad jis nepatenkintas darbo sąlygomis, reikia surasti būdą, kaip tuo darbuotoju atsikratyti. Ar ne taip buvo, gerbiamas senjore, laikais, kurių, ačiū Dievui, aš nepamenu? Nepatenkintas tuo, kuo gauni – vadinasi, esi priešas.
Mūsų tauta okupacijos laikais išmoko daug. Deja, mes išmokome tylėti, slėpti savo nepasitenkinimą, norą išsiaiškinti, kodėl yra taip (Jūsų laiškas, gerbiamas Vytautai, mane nustebino, nes Jums neužteko sužinoti, kad mažų atlyginimų priežastys absurdiškos! Ir sveikinu Jus tapus laisvu piliečiu). Dažnam sovietinės mokyklos mokiniui, mano pacientui, net nerūpi, kaip jam bus operuojama tulžies pūslė ir kokios galimos ligos komplikacijos. Ši baimė naudinga gydytojui – mažiau aušini burną ir jei tos komplikacijos neįvyksta, ramiai atsikratai ligoniu. Aišku, iškilus komplikacijai, neatsakytų klausimų atsiranda ir ligonio artimiesiems. Bet gydytojas – ne prekybos centro magnatas.
Prekybos centro magnatas žino, kad jei darbuotojų profesinė sąjunga pradės reikšti nepasitenkinimą, susidoroti su ja bus sunkiau. Juk demokratinėje valstybėje neatleisi profesinės sąjungos vadovo. Aišku, jei proto yra sukurti verslą, randama būdų, kaip susidraugauti ir su alkanu vilku. Greičiausiai vadas skaniai pašeriamas pažadais ir dovanėlėmis, patariama, kad geriausias savo narių valdymo metodas – skaldyk ir valdyk, ir vilkas tampa asmeniniu šunimi.
Visgi ilgametėse demokratinėse valstybėse, į kurias plūsta mūsų giminaičiai ir draugai, šios problemos mažesnės. Ką jie darė? Politikai, verslininkai ir profesinių sąjungų vadovai žino, kad pagal demokratines taisykles, kurios galioja ir mūsų šalyje, yra tokia trišalė taryba, kurioje jie visi susirenka aptarti reikalų ir ateities. Verslininkai yra tie, kurie uždirba pinigus, o profesinės sąjungos yra alkani vilkai, jie paprastai reikalauja geresnių darbo sąlygų, didesnės algos, politikai įsiklauso, tarpininkauja ir pažada, kad nuo šiol darbininkams bus gal ne tiek kiek norite geriau, bet geriau.
Profesinės sąjungos vadovas apsivelka paltą ir patenkintas išeina, o nelabai patenkintas verslininkas lieka pasikalbėti su politiku, kokio velnio tu čia pažadėjai. Deja, mūsų valstybėje klesti korupcija. Šiaip ji klesti visame pasaulyje, bet mes turime labai turtingų verslininkų, kurie pyktelėtų, jei atėjęs pavadintumėte oligarchu (juk tiesa skaudina). Kad politikas būtų paklusnesnis – dovanos įprastas dalykas visame pasaulyje. Kitaip būtų nežmogiška ir nemandagu tiesiog iš žmogaus prašyti paslaugos. Už didesnius pinigus galima paliepti ir nesilaikyti vieno kito duoto pažado. O kas? Negi lietuviai kažką blogo padarys, kad pažadėjai pakelti atlyginimą, o nepakėlei. Na, gal plytą į Seimo langus paleis. Seimo langas pigesnis nei asmeninė dovana ir laimė.
Deja, nei Prancūzijoje, nei Anglijoje, nei Švedijoje, niekas geriau nepasidarė, kol žmonės nepradėjo mėtyti daugiau plytų. Streikavo visos Europos valstybės, kol mes buvome užmūryti už geležinės sienos. Nuotraukose, kurias dabar laisvai galite rasti internete, matyti įpykusios žmonių masės, nežinančios, ką reiškia tylėti, nes nė vieno jų tėvai ar seneliai nebuvo ištremti į Sibirą ar kankinti kalėjimuose. Buvo nemažai atvejų, kai susirinkę darbuotojai griebdavo savo viršininką už pakarpos ir išmesdavo į gatvę. Žmonės suprato, kad vienintelė priemonė yra parodyti savo jėgą.
Įsivaizduokite, Vytautai, kad vieną savaitgalio dieną, atvykęs į milžinišką prekybos centrą, rastumėte jį uždarytą, nes darbuotojai pasakytų, mes visi nedirbsime tol, kol nepakelsite algos ir nepriimsite daugiau darbuotojų. Mes nedirbsime tol, kol neįsipareigosite darbo sutartimi, kad ilgiausiai išdirbęs darbuotojas išeina paskutinis, nes jo įgyta patirtis yra vertinga. 3 dienos streiko šiam magnatui kainuotų keletą milijonų litų, o politikas nė už jokią dovanėlę nenorėtų aukoti karjeros ir savo laimės.
Taip, man šis scenarijus, Vytautai, irgi kvepia anarchija. Bet taip tik atrodo, nes mes to buvome mokyti. Streikas yra legalus dalykas. O kada paskutinį kartą matėte tikrą streiką Lietuvoje? Žinote, aš neatsimenu tokio įvykio, kaip neatvykęs dėl streiko rytinis autobusas, nedirbanti parduotuvė ar bibliotekos. Kažkada seniai seniai mokytojai pagrasino streiku ir net kai kur jis įvyko. Pinigų staiga atsirado didesnėms jų algoms. Deja, nuo to laiko duona pabrango du kartus, o mokytojų atlyginimas vargu ar pakilo.
O žmogus yra toks padaras, kad kiekvienas nori gyventi ramų gyvenimą. Jei neužtenka pinigų šeimai išlaikyti, kam čia kaulyti vadovo didesnės algos (jis primins, koks tu blogas darbuotojas ir pora kartų atėjai pavėlavęs į darbą). Geriau atsiprašyti jo ir važiuoti į Angliją, kur didesnę algą gausi tiesiog už tai, kad vis tiek pigiau atsieini nei geriau savo teises žinantis anglas. O gal geriau atsikratyti šeima? Šiek tiek pigiau kainuoja gyventi vienam su buteliu alaus ir minimaliomis išmokomis tiems pinigus ryjantiems vaikams. Žiauru? Bet juk taip darydavo vergai. Vergiškas mąstymas – tai mūsų Sovietų Sąjungos „dovanėlė“.
Kasdien juos sutinku darbe ir vis dažniau, ir dažniau. Sovietinės mokyklos mokiniai jau miršta beveik kasdien. Tik taip laikas gydo tautos žaizdas. Ir kasdien matau ateinančius drąsius studentus, kurie nebijo profesoriui priminti jo paties pareigas. Pasirinkimą jie turi studijuoti visoje Europoje. Vos sulaikau juoką išvydęs jo įraudusį veidą pasakojant, kas čia per karta auga. Tai auga mūsų išlaisvintojų karta. Jais tikrai ne visi patenkinti, ypač verslininkai ir politikai. Ir mes jau žinome, kodėl.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
