Dabar man jau didelė depresija. Neturiu kam pasipasakoti, ar kas man padėtų... Net nepastebiu, kaip atsiduriu kampe su dėže saldainių ir ašaromis akyse.
Jūs galite sakyti, kad čia nėra valios, bet iš tikrųjų čia baisiau. Aš sergu, sergu besaikiu ėdimu. Ir nieko negaliu pakeisti.
Buvo laikai, kai sverdavau 70 kg, ir tada buvo, ko gero, mano geriausi gyvenimo metai. Nors ir dabar man netrūksta artimų žmonių, meilės, dėmesio, turiu nuostabų vaikiną, tik bėda ta, kad niekas nežino, kaip jaučiuosi.
Prie kitų aš bijau valgyti, bet kai tik būnu viena, kemšu, kiek galiu. Tėvai visada mane vadina stora, užgaulioja, o aš - vėl į kampą, ir istorija prasideda iš naujo.
Šiuo metu sveriu 110 kg.
Visada buvau aktyvi ir niekada man nebūdavo problemų dėl aktyvumu. Bet dabar sunku užlipt laiptais, sunku kažkur išeiti. Bet toks vaizdas, kad nieko negaliu pakeisti. Aš neturiu valios, neturiu, ko gero, nieko. Esu tokioj beprasmiškoj depresijoj, ir niekas to nežino. Prieš visus šypsausi, savo problemomis nesidalinu ir nežinau, ar ilgai taip trauksiu. Nieko negaliu su savim padaryti, nors iš tikro tikriausiai užtektų, kad tiesiog kas nors būtų šalia ir suprastų.
Tad, mielosios merginos, sverdamos 60 kg, neišsidirbinėkit iš tokių kaip aš, nes tai tik toliau veda į neviltį...
Iš tikrųjų, nors man dar tik 18 metų, aš jau pasidaviau prieš tas dietas ir lieknėjimus.
***
Gal ir jūs esate panašioje, regis, beviltiškoje situacijoje dėl savo figūros? Galbūt radote būdą atsikratyti antsvorio, nors jau netikėjote, kad pavyks? O gal išmokote mylėti savo tokią, kokią esate? Pasidalykite savo patirtimi šia tema - rašykite bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
