Jau seniai pastebiu, kaip „panetkės“ (nusikalstamo pasaulio nerašytos taisyklės) ir kalėjimo žargonas yra įsitvirtinęs tarp visuomenės, tarp save dorais laikančių piliečių, rodos, neturinčių nieko bendro su nusikalstamu pasauliu. Tarkim, žodis „gaidys“ turėtų reikšti tiesiog naminį paukštį. Tai yra tą patį, ką reiškia bet kurioje pasaulio valstybėje. Tarkim, Prancūzijoje gaidys yra laikomas jos simboliu dar nuo Galijos laikų. Gaidys taip pat yra naudojamas kai kurių šalių herbuose.
Deja, Rusijoje ir buvusiuose Sovietų Sąjungos valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, šis žodis turi neigiamą, žeminančią reikšmę. Juk netgi žiniasklaida nustojo naudoti terminą „kelių erelis“ ir pradėjo naudoti „kelių gaidelis“. Rodos, normaliam piliečiui toks terminas neturėtų nieko reikšti. Tačiau asmeniui, susipažinusiam su kalėjimo leksikonu ir „penetkėm“, žodis „gaidys“ yra didžiai įžeidžiantis.
Taigi darau išvadą, kad pilietis ar žiniasklaida, naudodami šį žodį neigiamame kontekste, naudoja kalėjimo leksikoną. Taigi tokio žmogaus gyvenime kalėjimo taisyklės ir sampratos sudaro mažesnę ar didesnę reikšmę. Parodaksolu, bet šie žmonės piktinasi nusikaltėliais, tačiau patys naudoja jų sukurtą žargoną arba, kitaip sakant, kalba „pa feniu“. Toks žmogus mano, kad yra pranašesnis už nuteistuosius, iš jų tyčiojasi, mano, kad jis yra dorybės pavyzdys. Bet realybėje matome, kad tie patys nusikaltėliai ir jų gyvenimo samprata daro įtaką tam žmogui daug didesnę nei kad jis jiems. Kas seka politiką, kalėjimo žargono esą girdėję netgi ir iš Rusijos prezidento Vladimiro Putino lupų.
Be žodžio „gaidys“ visuomenė plačiai naudoja ir kitus žodžius, atėjusius iš „zonos“, tokius kaip „dūchas“, „šestiorkė“, „ožys“ ir t.t. O kaipgi mūsų vyresniosios kartos žodelis „po blatu“? Taigi dar sovietiniais laikais, jeigu pavykdavo iš kažkur gauti kokius deficitinius itališkus batus ar japoniškos video medžiagos, technikos sakydavo – gavau „po blatu“. O ką tai reiškia? Žodis „blatnoj“ atėjęs iš ten pat, iš kalėjimo, kuris apibūdina aukštesniojo luomo nuteistąjį.
Kas dar man kelia nuostabą, tai kad visuomenė kartais netgi šlykščiais pasisakymais besityčiojanti iš nusikaltėlių, pati siūlo „visus juos ten sušaudyti“ ir pan. Suprask, jeigu žmogus paslydo, tai jį galima „auklėti“ nesilaikant įstatymų. Čia išlenda pačios visuomenės žiaurumas. O gi pažiūrėkime, kokius filmus žiūri žmonės. Kokio siužeto filmai jiems įdomiausi, kokie žiūrimiausi?
Režisierius Emilis Vėlyvis yra pasakęs, kad norint pastatyti įdomų filmą, jame turi būti parodoma laisvė, kuri dažnai yra išreiškiama pinigais. Kiek yra filmų apie įvairius narkotikų prekeivius, gangsterius, machinatorius, kur vaikšto nelegalūs pinigai. Esu tikras, dauguma žmonių, mėgstančių tokius filmus, patys įsivaizduoja, “kaip būtų neblogai” taip greit ir lengvai praturtėti.
Jie tikrai nemoralizuoja „Oušeno vienuoliktuko“, plėšiančio seifus iš „negerų turtuolių“. Filmuose dorieji žiūrovai pateisina nusikalstamu būdu gautus pinigus, tačiau realybėje, spaudoje išraudonavę keikia nuteistuosius. Galų gale, jeigu nuoširdžiai šlykštėtumeisi visais nelegaliais pinigų gavybos būdais, nemanau, kad tokius filmus žiūrėtum.
O kokie gi kompiuteriniai žaidimai yra tarp populiariųjų? Vienas iš tų populiarių žaidimu yra GTA (angl. Grand Theft Auto). Didžiulė masė žmonių pasaulyje, beje, neturinčių nieko bendro su nusikalstamu pasauliu, žaidžia šį žaidimą, kuriame laisvai gali iki ausų ginkluoti vaikščioti po miestą. Tiesiog gatvėje gali sustabdyti automobilį ir jį pagrobti. Gali plėšti bankus, šaudyti į nekaltus praeivius, žudyti policininkus ir taip toliau. Žaidimuose dorieji piliečiai gali būti mafijos bosais, o kitą rytą anksti keltis ir pradėti eilinę legalią darbo dieną. O grįžę po darbo vakare spaudoje būtinai pareikšti nuomonę, koks morališkai supuvęs kontingentas uždarytas įkalinimo įstaigose.
Jeigu nebūtų kalėjimų baimės, tie žmonės tą patį, ką daro kompiuteriniuose žaidimuose, darytų ir realiame gyvenime. Tai tik įrodo netgi civilizuotuose šalyse kylančios riaušės, kai eiliniai piliečiai plėšia parduotuves, niokoja automobilius ir kitą turtą. Beje, tai pasireiškia ir po laimėtų ar pralaimėtų krepšinio ar futbolo varžybų. Kompiuteriniai žaidimai padeda žmonėms virtualioje erdvėje realizuoti galios, gero, lengvo ir nerūpestingo gyvenimo troškimą.
Jeigu tai skaito vyresnio amžiaus žmonės, beje, taip pat, labai besipiktinantys nusikaltėliais ir nelaikančiais jais žmonėmis, geriau pasidomėkite, kokius kompiuterinius žaidimus žaidžia jūsų vaikai. Net neabejoju, kad daugumos atveju, tai bus smurtiniai žaidimai. Ir sau užduokite klausimą, kodėl jūsų vaikams tie žaidimai įdomūs? Galbūt jūsų vaikų, o ir jūsų pačių protuose sukoduotos programos ne tiek daug skiriasi nuo tų nusikaltėlių? Galbūt, jeigu nebūtų didžiulio gailesčio sau ir didelės baimės prarasti, tai ką turit, jūs taip pat paslystumėte.
Juk žmonės, kurie turėjo sunkią vaikystę, neturi tokios savimeilės kaip jūs. Juk jie mažiau ką turėjo prarasti, todėl tie užslėpti dalykai, lengviau išlindo į paviršių, į realų pasaulį. Galbūt žmonės abiejuose spygliuotos tvoros pusėse nėra jau tokie skirtingi? Galbūt tik smulkmenos, o galbūt tik atsitiktinumai nulėmė, kurioje pusėje jūs esate šiuo metu?
Patys sau, ypač vyresnio amžiaus žmonės, prisipažinkite, ar nesate sovietiniais laikais ko nors išnešę iš tuometinių gamyklų. Gal dešras, gal alkoholį, gal batus ar kailius? Juk tuo metu, tarp darbo liaudies, tai netgi nebuvo laikoma vagyste, tai buvo vadinama „susikombinavimu“. O ir šiais laikais, ar niekad nesate iš darbo parsinešę spausdinimo popieriaus ar kokių kitų raštinės reikmenų? O gal kokio maisto, kas dirba valgykloje ar kavinėje?
Sakysite: bet tai – juk mažmožis, palyginus su prabangiu automobiliu? Bet juk jei galite paimti mažmožį, paimtumėte ir tą prabangų automobilį. Paimtumėte, jeigu nebijotumėte grotuotos ateities. Jeigu nebūtų įstatymų ir teisėsaugos, kurie galėtų jus ten pasiųsti, jūs būtinai nusikalstumėte. O tai reiškia, kad jūs esat „dori piliečiai“ tik dėl galiojančių įstatymų, bet ne todėl, kad iš širdies esat dori. Tik jūsų baimė jus išlaiko kitoje spygliuotos vielos pusėje, ne jūsų „dorybė“.
Prisipažinkit, ar esat kada naudoję, rodos, nekaltą posakį „jeigu vogti, tai vogti milijoną“? Aš pats esu tai girdėjęs iš tikrai daug žmonių, kurie gyvenime ir užėmė geras pareigas ir turėjo geras pajamas, ir rodos, pagal visuomenės normas, buvo laikomi dorais piliečiais. Ar ne – jūs sakote, kas nerizikuoja, tas negeria šampano? Nereikėtų ir milijono.
Svarbus rizikos būti pagautam ir pinigų sumos santykis. Kuo santykio dydis labiau artėja prie nulio, tuo rizika asmeniui paslysti taip pat didėja. Visi mes paslystume, skirtųsi tik tas santykio dydis. Vieni tai padarytų anksčiau, kiti vėliau. Juk sakoma – visi turi savo kainą. Aš nelaikau, kad toks asmuo yra doras pilietis. Likti doru piliečiu jam padėjo tik tai, kad paprastai didelės sumos su itin maža rizika šiaip sau nesimėto. Dešros paltis gal ir nėra „didelė suma“, bet kadangi rizika itin maža (be to, juk visi ta daro?! – pasiteisinimas sau), tai kodėl to nedarius, ar ne?
O kaipgi dėl Henriko Daktaro? Jis gi ypač nemėgstamas ir smerkiamas mūsų visuomenės. Be teismo jau buvo Lietuvos žmonių nuteistas. Plėšė, žudė, vogė – žodžiu banditų banditas. O kaip dėl Vytauto Didžiojo? Jis kai išjojo iki Juodosios jūros savo arklių pagirdyti, vizos juk neturėjo. Nesunku nuspėti, kad tūkstantinė armija, pati patyrusi žiaurumų, smurto, prievartavimų, tą patį darė ir svetimose žemėse.
Mes gi žmonės, mokam lengvai tai pateisinti. Tie, kurie siūlo „visus ten kalėjimuose sušaudyti“, manau, su manim sutiks. Vytautas su savo kariauna taip pat žudė, plėšė, prievartavo. Bet jis tai darė dėl mūsų visų, dėl Lietuvos. Be to, plėšimai valstybiniu mastu juk nesivadina plėšimais. Tai vadinasi valstybių teritorijų perdalinimu, užsienio politika. Kam neaiškūs šie terminai, paklauskit bet kurio V.Putino gerbėjo. Taigi, Vytautas Didysis tai darė dėl Lietuvos, o H.Daktaras -tik dėl savęs.
Deja, meluoju, kaimynams, kuriems H.Daktaras buvo geras, padėjo, giria šį žmogų. Darau išvadą, jeigu iš blogų dalykų žmogus ar visuomenė turi naudos, jie tai pateisina. Pasaulis smerkia Rusijos kariuomenės veiksmus Ukrainoje, tačiau patys rusai tai pateisina. Tai rodo iki aukštumų iškilę V.Putino reitingai. O tokiam didžiam plėšikui kaip Vytautui Didžiajam dar ir paminklus statom, užvadinam gatves ir mokslo įstaigas.
Pasirodo, jeigu prisiplėštais turtais asmuo dalinasi, jis iš nusikaltėlio gali virsti didvyriu. Pamenat Tadą Blindą ar Robiną Hudą? Jiems istatymai irgi negaliojo. Suprask, jeigu atėmė iš turtingųjų ir dalino vargšams, pagal visuomenę, tai pateisinama, netgi jeigu tai pažeidžia įstatymus. Bolševikai irgi atiminėjo iš turtingųjų ir, kaip sakėsi, tai darė, kad pasaulyje būtų lygybė. Bet kadangi jie nesidalino su varguomene, o maža to, dar ir į Sibirą vežė, todėl Lietuvos visuomenės akyse jie - žudikai. Paradoksas, bet rusai taip pat nieko iš jų negavo, bet kaip matom šiomis dienomis, vis tiek yra daugybė komunistinį režimą palaikančių žmonių. Galbūt tie žmonės patys turėjo galimybę savo ilgomis rankomis lyginti pasaulį. Aš jokiu būdu nepateisinu nusikaltusių žmonių. Kaip jie patys sako, reikia atsakyti už savo „bazarą“. Tą jie ir daro atlikdami bausmes įkalinimo įstaigose. Tačiau mes, dori piliečiai, turėtume išlaikyti blaivų protą ir galvoti logiškai, analizuoti save, savo vaikus. Tik tokiu būdu galėsime apsaugoti save ir savo artimuosiuos nuo pagundų greitai praturtėti. Kaip ir minėjau, mes visi žmonės, nešiojam panašius kodus smegenyse ir tik situacijos, o kartais atsitiktinumai mums padeda išlikti šioje spygliuotos vielos pusėje, kurioje dabar esame.
Krepšio, kalėjimo ir terbos - neišsižadėk niekados.
P.S. Aš pats nesu nei teistas, nei tiesiogiai susijęs su kriminaliniu pasauliu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
