Štai, pavyzdžiui, Petras Auštrevičius, būdamas Europos federalistų sąjungos Lietuvoje pirmininkas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute rengtų debatų, skirtų rinkimams į Europarlamentą, metu drįsta save pavadinti euroskeptiku geresnės Europos siekio prasme, taip išsisukdamas nuo klausimo apie euroskepticizmą. Gediminas Kirkilas tuose pačiuose debatuose referendumo dėl žemės pardavimo organizatorius pavadina melagiais ir populistais (šioje vietoje nereiškiu jiems jokios asmeninės simpatijos) bei tokio stipraus pareiškimo pagalba išvengia prievolės referendumo temą aptarti plačiau ir pamėginti išnagrinėti visas jos dimensijas.
Aprašytą situaciją, ko gero, drąsiai galime pavadinti „apsimeskime lyg niekur nieko“ strategija, turinčia neigiamą įtaką Lietuvos politinei tikrovei. Užuot diskutavęs apie Europos idėją, Lietuvos politikos elitas (bent jau Gediminą Kirkilą ir Petrą Auštrevičių, ko gero, tikrai galima priskirti prie Lietuvos užsienio politikos elito) renkasi vieną iš trijų taktikų: išsisuka nuo minėtos temos, oponentus įvardija kaip nereikšmingus marginalus arba apkaltina juos darbu Rusijai.
Jei politiko priedermę įsivaizduotume taip, kaip ją įsivaizduoja, tarkime, koks nors Vytautas Šustauskas ir manytume, jog politikoje svarbiausia „sakyti, ką galvoji“, galbūt ir galima būtų suprasti tokią skurdžią Lietuvos politikų reakciją į Europoje pastaruoju metu gan opią euroskepticizmo problemą, tačiau, ko gero, visgi vertėtų paieškoti solidesnio politiko etalono apibrėžimo. Jį surasti kadaise gan neblogai pasisekė Barakui Obamai, kuris, apibūdindamas savo misiją, teigė, jog „vienybės jausmo visuomenėje užtikrinimas yra neabejotina JAV Prezidento pareiga“. Grįždami prie Lietuvos politikos realijų, galime pasakyti, jog primityvus požiūris į vis dar augančios svarbos problemas vienybės jausmo Lietuvos visuomenėje tikrai nekuria. Priešingai – tokia pozicija dar plačiau atveria duris visuomenės skaldymuisi į savus ir svetimus, į „europeizatorius“ ir „tautainius“ bei sudaro puikias sąlygas atsirasti kartais kraštu tinumu kvepiančioms iniciatyvoms. Kitaip tariant, Lietuvos politikoje įsitvirtinę subjektai, ignoruodami jiems svetimą požiūrį, jį tik dar labiau sustiprina ir radikalizuoja.
Kone viskas, ką pastaruoju metu girdime iš Lietuvos politikos elito (sakydamas „elito“ vartoju politologinį terminą, o ne kalbu „paprasto žmogaus“ vardu) yra entuziastingas eurointegracijos idėjos palaikymas. Jis egzistenciškai pagrįstas – akivaizdu, kad Lietuvos saugumo užtikrinimas Rusijos pašonėje be Europos sąjungos ir NATO taptų neįgyvendinamu uždaviniu. Tačiau dauguma mūsų politikų, užuot bent sąžiningai pripažinę, kad dėl šios priežasties yra reikalingas kai kurių idealų ir tradicinių nuostatų išdavimas Europos sąjungos ideologinio projekto įgyvendinimo vardan, ima reikšti naivų tikėjimą abstrakčiu modernaus europiečio idealu ir kartais net neabejotina moraline pažanga, į kurią veda Europos sąjungos ideologinės paradigmos įtvirtinimas Lietuvoje. Pastaroji samprata – mažų mažiausiai kvestionuotina, tačiau ji dėl minėtų egzistencinių (Lietuvos saugumo įtvirtinimo) priežasčių padaroma kone savaime suprantam a. Ėmus ja abejoti, nelemta gautii nei sąžiningo, nei idėjiškai išradingo atsakymo – daug veikiau galima sulaukti įvairių neigiamų epitetų.
Taip į viešosios erdvės paribius stumiami ir tie, kurie pateikia pagrįstą kritiką Europos Sąjungai bei jos idėjai. Sukuriama situacija, kai tokie kritikai ima mušti į tą patį taktą kaip ir tie, kurių idėjų vienpusiškumas ir primityvumas leidžia juos vadinti marginalais. Dėl politinio elito nepasirengimo kalbėti apie idėjas be reikalo marginalizuojama tam tikra visuomenės dalis. Ir kai, pavyzdžiui, Mantas Adomėnas ją vadina „Putinui naudingais idiotais“, reikia turėti omenyje, kad tokie vadinamieji „idiotai“ atsiranda ne be tam tinkamų sąlygų – juos pagimdo perdėtai entuziastingai nuoseklus vienos politinės linijos laikymasis ir nesugebėjimas, kol nevėlu, konstruktyviai diskutuoti apie idėjas maksimaliai vengiant jas redukuoti iki Rusijos – ES takoskyros. Nepaisant to, kad ji egzistenciniu požiūriu ir yra išties svarbi Lietuvai, idėjinio ir egzistencinio lygmens painiojimas taip pat kuria rimtas politines problemas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
