Ir, žinoma, tai turėjo nutikti savaitgalį - netikėtas kosulys su siaubingu skausmu nugaroj - dar taip nėra buvę.
Tad šeštadienio ryte ryžausi nuvykti į ligoninės priėmimo skyrių vien dėl to, kad gydytojas paklausytų, ar nieko blogo plaučiuose - velniškas skausmas čiaudint, kosėjant, net pučiant nosį ir namiškių nerimas dėl viso to.
Va, čia ir pasielgiau kaip vakarietiškas ligonis – kantriai laukiau: pamatuota temperatūra, ilgai lauktas jaunas daktariukas, kraujo tyrimas, jo atsakymas ir vėl ilgai lauktas daktariukas – apie dvi valandas – vakarietiškai vadintųsi „extra“.
Daktariukas paaiškino, kad tai - viršutinių kvėpavimo takų virusinė infekcija, nurodė vartoti daug skysčių, priešgripines piliules, ir viskas bus gerai.
Jaučiau, kad šį kartą mano organizmas signalizuoja - reikia rimtesnio gydymo, deja...
Ir bereikalingai dvi dienas save nuodijęs populiaru priešgripiniu vaistu, pirmadienį su šeimos gydytojo pagalba pradėjau dviejų savaičių antibiotikų kursą.
Aš nepykstu ant jauno daktariuko, kuris nieko fonendoskopu neišgirdo, nors būtent ten, kur man skaudėjo, šeimos gydytoja išgirdo, ten ir rentgenas parodė... Gal tam reikėjo poros dienų? Gal dėl to ir rentgeno gydytojas neskyrė? Gal... Aš be pykčio.
Juk turi turėti jaunas daktariukas ant ko pasimokyti, na, negirdėjo, tai negirdėjo, bet kyla kitas klausimas, čia jau patirties nereikia, čia jau, man rodos, turi būti šiokia tokia tvarka - kodėl mano gydytoją pasiekė mano apžiūros lapas (ar, kaip ten jis kitaip vadinasi), kuriame nebuvo nieko apie kraujo tyrimo rezultatus, apie tai, ką daktariukas patarė vartoti? Kodėl? Aš be pykčio.
Tikėtina, kad tą dieną, kaip gydytojas emigrantas mini, galėjo būti kokia tai asmeninė daktariuko tragedija. Tikėtina... Žinote, gydytojau, būtent apie TAI, tiksliau panašiai aš po to savaitgalio apie mane apžiūrėjusį priėmimo skyriaus daktariuką pagalvojau: mano sūnaus metų, turi savo tėvus, juk negali būti abejingas - tik stoka praktikos - ir nurijau kartėlį su pirma antibiotikų tablete...
O galėjau pradėti gydytis dviem dienom anksčiau, bet jau taip buvo lemta.
Per tas dvi valandas, praleistas priėmimo skyriuje, pilno vaizdo nesusidarysi, bet personalas tikrai dirba su meile (kiek dar jos likę) žmogui ir, kaip trečios kategorijos ligonis, visgi esu patenkintas tuo, kad yra tokie priėmimo skyriai. O ar kitą kartą savaitgalį susirgus į jį kreipsiuosi, ar lauksiu pirmadienio - laikas parodys.
Esu vakarietiškas ligonis - suprantu jūsų, medikų, būseną, nesikreipiu be reikalo, kantriai laukiu susirgęs, dėkingas būnu už suteiktą pagalbą, bet esu sąžiningas mokesčių mokėtojas (PSD moka ir mano darbdaviai, ir pats nuo gautų pajamų vykdant individualią veiklą) ir visuomet knieti patikrinti, o kaipgi mane aptarnaus įstaiga, kurios išlaikymui prisidedu ir aš? Manau, kad tai natūralu.
Linkiu visiems nesirgti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
