Nutariau antrą kartą nedaryti tokios pat klaidos, o rasti tokią moterį, su kuria bus paprasta ir lengva. Tokia moteris gali būti tik ta, kuri leis pasijusti tikru vyru tiek lovoje tiek šeimoje. Visų pirma (nenorėdamas antrąsyk užlipti ant to paties grėblio), antrai santuokai rūpestingai pasirinkau merginą, kuri būtų už mane mažų mažiausiai dešimt metų jaunesnė, būtų graži, tik nelabai pasitikinti savimi.
Sostinėje tokių jau beveik nebeliko, bet provincijoje dar tebėra. Tad man pavyko tokią rasti po gana kryptingų ir protingų paieškų. Čia padėjo internetas. Laimei, pažinčių svetainėse ir socialiniuose tinkluose yra ir fotografijos, ir galimybė susipažinti iki pasimatymo, užduoti klausimų, sužinoti jos gyvenimo pozicijas ir nuspręsti - tinka tau tas žmogus ar ne.
Mano išrinktoji man patiko, pavergė savo subtiliu švelniu moteriškumu ir blaiviu požiūriu į gyvenimą. Karjeros aukštumų siekti ji nesiveržė, kaip ir aš, pritarė tradiciniams vyro ir moters vaidmenims šeimoje, tad pasipiršau nedvejodamas ir visiškai nesigailiu.
Tiesa, šiek tiek trinties buvo, kai aš neleidau jai dirbti: nei tada, kai susituokėme, nei tada, kai pagimdžiusi vaiką užsiminė norinti imtis kokios nors veiklos. Įrodžiau jai, kad aš sugebu aprūpinti šeimą, tai mano pereiga, o jos pareiga - rūpintis vaikais, pasitikti mane tvarkinguose namuose, kur galėčiau pailsėti. Namuose, į kuriuos norisi sugrįžti vakare ir nesinori pabėgti pirma pasitaikiusia proga.
Aš ne pabaisa ir ne tironas (nors gali susidaryti klaidingas įspūdis), tik nustačiau savo naujojoje šeimoje griežtas taisykles. Ką galiu aš, ką privalau. Ką gali ji ir ką privalo. Mano privalomų pareigų sąraše yra ir vaiko priežiūra, kad žmona galėtų ramiai apsipirkti ar pagulėti vonioje bei dovanos. Niekada nepraleidžiu jokių svarbių datų, be to, manau, kad tikro vyro pareiga nors kartą per mėnesį padėkoti savo moteriai už tai, kad ji yra. Gėlėmis, kvepalais, bet kuo, kas galėtų ją pradžiuginti.
Mano pareiga yra užtikrinti šeimos finansinę gerovę ir stabilumą. Žmonai nereikia ir tiesiog kenksminga gilintis į vyro pajamas. Ji turi žinoti viena – kad ir kas atsitiktų, su manimi yra saugi ir jai nereikia sukti galvos dėl to, kaip užsidirbti pragyvenimui.
Mano pareiga atrodyti taip, kad mano moteris manimi didžiuotųsi – jokio alaus vakarais. Ir sportas.
Mano žmonos pareiga - tiesiog būti gera žmona, o aš tai suprantu labai tradiciškai – švarūs namai, prižiūrėtas vaikas. Ji taip pat turi rūpintis savimi, nes nepakęsčiau jos susivėlusios, nepasitempusios, juk suteikiu progą rūpintis savimi.
Taip pat prašiau, kad ji išlaikytų tokį pat svorį kaip prieš gimdymą. Labai didžiuojuosi savo moterimi, nes ji pažadėjo, kad taip bus, ir tesėjo pažadą. Nesiteisino, kad po gimdymo visos sustorėja, tiesiog sukando dantukus, pasilaikė dietos, intensyviai sportavo, ir į ją vėl miela žiūrėti. Be to, mano moters pareiga visur ir visada mane palaikyti, visuose svarbiuose sprendimuose.
Nesu smulkmeniškas, leidau jai sukti lizdelį kaip tik ji nori, tikrai visus baldus, sienų spalvą, užuolaidas, namų apyvokos daiktus renkasi ji. Tačiau tai, kas liečia vaiko išsilavinimą, investavimą, stambius pirkinius ir panašiai - paskutinis žodis visada yra mano. Aš niekada nepastatau jos prieš įvykusį faktą, visada ją informuoju, išklausau, ką ji galvoja, tačiau sprendimus priimu pats. Mūsų šeimoje nėra jokių rietenų, staugimo, pavydo scenų, trankymo durimis ir pykčio. Aš laimingas, mano žmona laiminga. Auginame laimingą vaiką.
Manau, esame balta dėmė, visokių – „sumušė, sudaužė, nužudė, apliejo rūgštimi, nusišovė, nesutaria, skiriasi“ fone. Tikiuosi, kad žmonės, perskaitę mano laišką susimąstys. Ypač moterys, nes manau, be jūsų – šeimos saugotojų ir puoselėtojų, mes taip pat nieko verti. Vyras gali būti stiprus tik tada, kai turi, ką ginti ir dėl ko kovoti, o ne tada, kai kovoja dėl vietos po saule nuosavoje šeimoje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
